Rusų rašytojas: V. Putino baimės juodoji bedugnė

Diktatoriško režimo išsaugojimo formulė labai paprasta: susigalvoti priešą ir pradėti karą. Sveiki sugrįžę į sovietinius absurdiškiausių melų laikus, „The Guardian“ rašo rusų rašytojas Michailas Šiškinas.

Pateikiame visą jo straipsnį:

Prisimenu, kaip, dar būdamas vaikas, mokslo populiarinimo žurnale skaičiau apie juodąsias bedugnes - prisimenu baimę, kurią jos man kėlė. Mintis, kad pasaulis gali būti įsiurbtas į tokią bedugnę, nedavė ramybės tol, kol suvokiau – ji taip toli, kad mūsų niekaip nepasieks.

Tačiau tada visai šalia tokia juodoji bedugnė ėmė ir prasivėrė. Ji pradėjo siurbti į save namus, kelius, automobilius, lėktuvus, žmones ir atskiras šalis. Rusija ir Ukraina jau tapo šios juodosios bedugnės įkaitėmis. Dabar ji tiesiai prieš mūsų akis siurbia Europą.

Ši juodoji bedugnė – vieno labai vienišo senstančio vyro siela. Juodoji bedugnė – jo baimė.

Žiniasklaidos išsamiai nušviestas Saddamo Husseino, Hosni Mubarako ir Muammaro Gaddafi galas – paveiki žinia, kurią iš egzotiškiausių pasaulio kampelių jam pasiuntė pats likimas.

Šimtų tūkstančių žmonių protesto akcijos Maskvoje apkartino inauguraciją ir perspėjo apie nenumaldomai augantį tautos pyktį ir artėjančią pragaištį. Gėdingas dabar jau buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimas jam prilygo pavojaus varpams: jeigu juos pravirkdyti gali ukrainiečiai, šiuo pavyzdžiu gali pasekti ir jų kaimynai.

Nedelsiant prabudo išlikimo instinktas. Diktatoriško režimo išsaugojimo formulė labai paprasta: susigalvoti priešą ir pradėti karą. Karas tokiam režimui – tarsi jaunystės eliksyras.
Patriotinės ekstazės apimta tauta susitapatina su „šalies lyderiu“, o visi iki vieno kraujo praliejimui nepritariantieji pasmerkiami kaip „tautos išdavikai“.

Tiesiai prieš mūsų akis Rusijos televizijos iš pramogų ir dezinformacijos skleidėjų virto masinio naikinimo ginklu. Žurnalistai išnaudojami kaip labai svarbūs šalies turimo arsenalo elementai – galbūt netgi patys svarbiausi, žymiai reikalingesni ir galingesni nei raketos.

Užkrėstuose zombiais paverstos tautos protuose įdiegtas iškreiptas pasaulio vaizdinys: vykdydami Vakarų nurodymus, Ukrainos fašistai lieja kraują, bandydami sunaikinti rusų pasaulį.

„Kryme nėra Rusijos karių“, - pavasarį pasaulį bandė įtikinti Vladimiras Putinas. Vakarai kreipė galvas: kaip jis gali taip akiplėšiškai meluoti savo žmonėms? Tačiau Rusijos žmonės tuo tikėjo ir jokio melo „neįžvelgė“: esą mes patys viską suprantame, o meluoti priešui – ne nuodėmė, o dorybė.

Faktas, kad „Rusijos karių Kryme iš tikrųjų būta“, vėliau pripažintas su didžiausiu pasididžiavimu!

Sveiki sugrįžę į sovietinius absurdiškiausių melų laikus.
Rusijos valdžia atnaujino su šalies visuomene nebyliai sudaryta sutartį, kurios laikydamiesi gyvenome tiek dešimtmečių: žinome, kad meluojame patys, žinome, kad meluojate ir jūs, tačiau ir toliau meluojame, kad išgyventume.
Galiojant šiai sutarčiai, užaugo net kelios kartos. Toks melas nebegali būti vadinamas nuodėme: jame įkūnyta vitališkumo ir išlikimo galia. Valdžia bijojo savo žmonių, todėl ir melavo.

Tauta sutiko klausytis to melo bijodama valdžios. Melas buvo vienintelis visuomenei, stovinčiai ant agresijos ir baimės pamatų, likęs išlikimo kelias.

Tačiau vien agresija ir baime šio visa apimančio melo paaiškinti negalima.

Kodėl Rusijos desantininko, Ukrainoje netekusio abiejų kojų, tėvas socialiniame tinkle „Facebook“ parašė: „Mano sūnus karys, jis vykdė nurodymus, todėl, kad ir kas jam nutiko, jis teisus ir labai juo didžiuojuosi“?

Jis neįsileidžia minties, kad jo sūnus ėjo žudyti taikių žmonių ir neteko kojų ne gindamas Tėvynę nuo tikrų priešų, o vien todėl, kad niekuo neypatingas žmogysta yra apimtas panikos prarasti valdžią, vien todėl, kad bijo prie posto besigrūdančių vagišių klikos.

Kaip vargšas tėvas galėtų prisipažinti, kad jo šalis, jo Tėvynė, ir yra tikrasis agresorius, o jo sūnus – fašistas? Tėvynė negali būti bloga. Štai kokį melą V. Putinas bruka savo žmonėms, nors visi žino, kad jis meluoja.

Jis ir pats puikiai supranta, kad visi tai žino, tačiau elektoratas po kiekvienos melagingos tezės klusniai linkčioja galvomis.

Kai V. Putinas meluoja Vakarų politikams, jis kaip mažas vaikas laukia reakcijos – jam labai smalsu. O ir be proto malonu mėgautis jų pasimetimu ir bejėgiškumu. Jis nori parklupdyti Kijevą ant kelių – kaip sūnų paklydėlį, kuriam gerasis tėvas visada atleis ir priims atgal į imperiją.

Jis ramus – Europoje virs aistros, tačiau jos nurims, ir Ukraina bus palikta likimo valiai žagintojo rankose. Jis siūlo Vakarams prisijungti prie mūsų jau minėtosios melagysčių sutarties.

Jiems tereikia pripažinti kad V. Putinas – taikdarys, ir sutikti su visomis jo paties pasiūlyto taikos plano sąlygomis.

Vakarų Rusijai pritaikytos sankcijos kalba apie nedrąsią viltį, kad ekonominiai sunkumai privers rusus supykti ant valdančiojo režimo ir paskatins protestuoti. O šventas naivume. Rusai turi patarlę: mušk savus, kad kiti tavęs bijotų.

Sunku įsivaizduoti, kad Berlyne ar Paryžiuje būtų uždraustas maisto produktų importas. Tą pačią dieną kiltų maištas.

O Rusijoje toks draudimas tik pagerino ir taip rekordinius V. Putino populiarumo reitingus.

V. Putinas puikiai supranta valdžios, kuria mėgaujasi jis pats, ir Europos demokratijų turimos galios skirtumą. Demokratinė valdžia tiesiogiai dėl šalies žmonių gerovės ir ateities atsakinga rinkėjams.

Diktatoriško režimo atveju žmonių pareiga viena – klausyti diktoriaus nurodymų. Kiekvienas diktatorius mano esąs nemirtingas, tačiau pats puikiai supranta, kad tai neįmanoma – todėl visus tariamus ir tikrus priešus siurbia į juodąją bedugnę. Niekina visus – net ir savo žmones.

V. Putinas puikiai žino, kad Vakarai negali peržengti raudonos linijos, kurią pats seniai kirto ir drąsiai nužingsniavo toliau. Raudona linija – pasirengimas kariauti. Žmogaus protui labai sunku persijungti iš pokario režimo į prieškarinį mąstymą.

Maskvai prie pokyčių įpratinti rusus padėjo masinis informacinis teroras. Be to, Rusija jau kariauja – kariauja nepaskelbtą karą su Vakarais. Iš Ukrainos į Rusiją plūsta karstai su žuvusiais šalies kariais. Europa atsilieka – ji vis dar mėgaujasi prieškario taika.

Europiečiai nepasiruošę naujai realybei. Palikite mus ramybėje! Atsukite laikrodžius atgal, tegul viskas būna kaip buvę: darbai, dujos, taika! Ukrainai nereikia tų ginklų! Juk niekas branduolinio ginklo amžiuje nepradės ginkluoto konflikto dėl kažkokio Mariupolio! Nejaugi pasaulis turėtų ryžtis katastrofai dėl Ukrainos noro būti Europoje? Tiesiog amerikiečiai nori mus sukiršinti su rusais! Tai JAV imperialistų ir Europos biurokratų kaltė! Kam reikia sankcijų, nuo kurių kentėsime ir patys?

Prancūzai jau išėjo į gatves, protestuodami prieš Vašingtono daromą spaudimą numoti ranka į susitarimą su rusais dėl „Mistral“ lėktuvnešių. Ukrainoje Maskva tik gina savo interesus!
O gal tikrai Kijeve valdžią perėmė fašistai? Galbūt viskas prasidėjo kaip paprasti neramumai, tačiau tada viską į savo rankas perėmė fašistų chunta? Kodėl turime juos remti ir kovoti su Rusija? Putinas siūlo taiką! O mes juk ir norime taikos!

V. Putino skaičiavimai pasirodė esą teisingi: labiau tikėtina, kad Vakarų šalių piliečiai, išsigandę ekonominių problemų ir gresiančio karo, rinks naują valdžią, pakeisiančią V. Putino priešus draugiškiau jo atžvilgiu nusiteikusiais, o ne rusai pradės protestuoti prieš priespaudą ir augančias maisto produktų kainas.

V. Putinas Europai pasiūlė savo sutartį. Su kiekvienu jai pritariančiu individu jo juodoji bedugnė auga ir plečiasi. Būtina pagaliau atsitokėti: pokario Europa jau virto prieškario Europa.