Nesvarbu, ar vaistinės savininkas yra fizinis asmuo, ar įmonė, vyksta susitarimai su artimiausiai dirbančiais daktarais. Tai vyksta įvairiais būdais. Vienas iš jų – mokestis piniginiais kuponais. Kitas – atsiskaitymas vaistais. Nešneku apie įvairias dovanėles įvairių švenčių proga.
Tuo suinteresuoti gydytojai siunčia savo pacientus į jų nurodytą vaistinę. O vaistinės ruošia ataskaitas apie gydytojų padarytą pelną jų vaistinei ir jam atsiskaito. Tai nėra pats blogiausias dalykas. Čia nenukenčia niekas: vaistinei gerai, gydytojui – taip pat. Pacientas taip pat nieko nepraranda, nes jis neprivalo eiti ten, kur jam pasakyta. Jo teisė yra rinktis ir jei jis bus protingas, pasikliaus savo nuomone.
Blogai, kai gydytojo darbui įtaką daro vaistų įmonių atstovai. Mainais į jų proteguojamų vaistų išrašymą, žadamos kelionės, pamaloninama dovanomis, įvairiais kuponais. Jeigu artėja koks nors šeimos jubiliejus, parūpinama alkoholio ar net visa šventė suorganizuojama. Žinoma, ne už „ačiū“. Po to reikia atidirbti. Bet tai labai paprasta. Čia ne vagonus naktimis iškrauti, kad galėtum papildomai užsidirbti. Reikia tik išrašyti daugiau tos įmonės vaistų ir viskas bus įvykdyta.
Mums, dirbantiems vaistinėje, labai lengva pasakyti, kuris gydytojas kuriai vaistų kompanijai atstovauja. Nieko tokio ypatingo galima būtų ir neįžvelgti, nes kažką išrašyti ligoniui vis tiek reikia. Etiniai dalykai prasideda tada, kai ilgą laiką gydytam pacientui staiga pakeičiami vaistai.
Būna trys atvejai. Pirmas, kai iš tikrųjų reikia kažką keisti dėl žmogaus sveikatos. Antra, kai tie vaistai iš tikrųjų lieka tie patys (chemiškai), o pasikeičia tik firminis pavadinimas, ir, žinoma, gamintojas. Ir trečiu atveju, seniau vartoti vaistai pakeičiami visiškai kitais, kurie skiriasi ir savo cheminiu pavadinimu, ir gamintoju. Pirmu atveju, viskas yra teisinga. Antru atveju tampa aišku, kad pas gydytoją apsilankė naujos vaistų įmonės atstovas ir pateikė kažkokį ypatingą pasiūlymą.
Tada gydytojas tik priklijuoja firminį lapelį su nauju vaisto pavadinimu ant recepto ir pasako, kad pirktų tik šitą, nes jis geresnis. Jei žmogus turi pažįstamų tarp gydytojų ar farmacininkų, jis pasielgs taip, kaip jie patars. Jei ne, jis besąlygiškai klausys gydytojo.
Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės labai linkę klausyti daktarų ir primygtinai prašo duoti, kas parašyta, nes jei kitą kartą gydytojas pamatys, kad jis pirko ne tą, kas buvo išrašyta, tai neva labai barsis ir gali iš viso neišrašyti daugiau vaistų. Tai labiau būdinga yresniajai kartai. Jaunimas tokioms provokacijoms nelabai pasiduoda. Žinoma, pacientas gal labai ir nenukenčia, nes vis tiek gydymas išlieka toks pats, tik skiriasi gamintojas ir vaisto kaina, bet tas nežymus pakeitimas daug pasako apie gydytojo moralę.
Trečiu atveju jau yra šiek tiek kitaip: pakeičiama viskas iš esmės. Gerai, jei tai daroma tik dėl ligonio. Ir geram gydytojui kartais tenka ilgą kelią nueiti, kad pritaikytų ligoniui tinkamus vaistus. Ir kol jis jų neatranda, rašo vis naujus derinius. Tai labai sveikintina. Tik šiuo atveju paciento kiekvieną mėnesį yra klausiama įvairių dalykų apie savijautą, kad gydytojas išsiaiškintų, ar padeda vaistai, ar reikia vėl bandyti kažką naujo. Vieniems kaip pašalinis poveikis atsiranda kosulys, kitus pykina, kitiems prasideda alergija. Tokiu atveju ir yra keičiami vaistai. Bet man yra žinomas ne vienas atvejis, kai staiga pakeičiami 3-4 vaistai kitos vienos įmonės vaistais, nors žmogus ir ankstesniuosius puikiai toleravo. ir jie jį gerai veikė.
Vienas toks žmogelis pats paklausė manęs, kai aš jam sudėjau nematytus vaistus. Sako – „ką jūs man čia duodate, aš juk ne tuos vaistus vartoju, duokite ankstesnius.“ Bet čia jau aš niekuo negaliu jam padėti, tik pasiūlyti pačiam pasiaiškinti su gydančiu gydytoju. O kartą aš paklausiau, kodėl pakeisti vaistai (tokia jau mano profesija, kad turiu domėtis visais įdomiais ar keistais įvykiais). Tai tas ligoniukas ir sako: „Nesuprantu, taip buvo gerai, kad jau parinkti vaistai tiko, labai gerai veikė, kartu džiaugėmės su daktare, kad pavyko suvaldyti ligą ir ji man sako, kad išrašys naujų.“ O tie nauji visi yra vieno gamintojo.
Iš tikrųjų nieko blogo, kad jie vieno gamintojo, gal net ir geriau. Bet keistas kitas dalykas: neseniai per vaistines pralėkė atstovė, „paprašė“, kad daugiau užsakytume tam tikrų vaistų, nes ji jau apsilankė gydymo įstaigose ir dabar daktarai pradės išrašyti šiuos vaistus. Ne kartą buvau liudininkas situacijų, kai pas mane į vaistinę gydytojas iš poliklinikos (nes vaistinė yra tame pačiame pastate) ateina kartu su ligoniu ir su receptais, kuriuose viskas privalo būti parašyta tik tarptautiniais pavadinimais, o ne pagal įmones ir nurodo man, kokius vaistus aš privalau duoti pacientui. Mat pagal dabar Lietuvoje galiojančius įstatymus griežtai reikalaujama rašyti vaistų receptus ne įmonių pavadinimais ir vaistinėje žmogus gali rinktis iš daugelio gamintojų, o kad jis taip nepadarytų, stovi šalia gydytojas, kuris įtikinamai sako, kad turi pirkti šitą, ir tik šitą.
Kaip minėjau anksčiau, taip kartoju ir dar kartą: ne visi mes esame parsidavę kažkam, bet labai gaila, kad dar daug kur klesti korupcija, materializmas, kyšiai, o moralinės vertybės nyksta. Dar labai gaila, kad ligonis jam rūpimus klausimus kelia ne gydytojo kabinete, o vaistinėje.
Kai pasidomiu, kodėl jis viso to nepaklausė gydytojo, dažniausiai išgirstu tokius atsakymus: nenorėjau jo trukdyti, jis labai skubėjo, buvo labai daug žmonių, nenorėjau supykdyti (!). Bet jei tau pačiam nerūpės savo sveikata, tai ji tuo labiau nerūpės ir niekam kitam. Todėl visada aiškinkitės, klauskite savo gydančių gydytojų visko, kas jums rūpi ir kai išeinate iš jo kabineto su receptu ir ant jo priklijuotu firminiu konkrečiu vaisto pavadinimu arba iš viso tik tuo lapeliu, tai nepatingėkite pereiti per kelias vaistines ir sužinoti ne vieno specialisto nuomonę.
Gal gausite pigesnį analogą, gal geresnį savo gydančiomis savybėmis, bent jau galėsite pasirinkti ne iš vieno preparato. O gal jums ir vėl nepasiseks, nes susidursite su nesąžiningu vaistininku. Todėl ir sakau – išklausykite bent kelių nuomonių.
Vaistininkas apie save: Daugiau nei du dešimtmečius esu farmacijos „versle“. Baigiau medicinos universiteto farmacijos studijas. Specialybę rinkausi labai atsakingai, į mokslus žiūrėjau taip pat labai atsakingai, nes kiekviena mano padaryta klaida gali smarkiai atsiliepti žmogaus sveikatai. Per 20 metų vaistinės pasikeitė neatpažįstamai: klientai nustojo gerbti vaistininką, vaistininkui žmogus tapo eiliniu pasipelnijimo šaltiniu. Tikrai neteigsiu, kad visi mes esame tokie. Yra tikrai nuoširdžių ir neabejingų. Tik klausimas – kurių daugiau?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!