Pirmiausia danų žvilgsniai nukrypo į Pakruojo, Pasvalio, Kelmės, Ignalinos savivaldybes. Pakruojo savivaldybės tarybos posėdis, įteisinęs dar platesnę danų invaziją, buvo gana nervingas. Į posėdžio salę teko įsileisti ir susirūpinusius gyventojus.
Buvo pasiektas lyg ir kompromisinis sprendimas: steigti kiaulių fermas leista su tam tikrais apribojimais. Pakruojo rajono meras Saulius Gegieckas tada džiaugėsi, kad už 39 mln. litų rajone bus pastatyta net 11 kompleksų. Per metus vien šiame rajone žadama išauginti apie 300000 kiaulių.
Kokie apribojimai nurodomi investuotojams? Pasirodo, danų firma “Saerimner” per metus galės pastatyti ne daugiau kaip po 3-4 kiaulides, o jų vietą - suderinti su savivaldybe. Argi tai - tarybos pasiekimai? Būtų pasaulio pabaiga, jeigu užsieniečiai visiškai šeimininkautų mūsų žemėse ir savo nuožiūra statytų fabrikus nacionaliniuose parkuose, draustiniuose, ar kitose, švelniai tariant, netinkamose vietose, nors iš esmės, taip jau beveik atsitiko. Iš karčios patirties žmonės žino, kad visada atsiranda paslaugių konsultantų, kurie padeda mūsų įstatymuose surasti naudingų spragų arba juos paprasčiausiai apeiti.
Ir vėl - gražiausioje vietoje
Prieš danų investicijas neseniai kapituliavo ir Kelmės rajono valdžia. Matyt, prisiklausę gyventojų protestų kitose savivaldybėse, kelmiškių išrinktieji abejotiną danų projektą palaimino paslapčiomis - skubiai sušaukė neeilinį posėdį. Ir, matyt, ne be reikalo, nes kiaulidžių kompleksas turėtų atsirasti vienoje bene jautriausių Lietuvos ekologinių zonų - Dubysos slėnyje, vos šeši kilometrai nuo Tytuvėnų miestelio.
Vietos politikų nuomonės nepakeitė net tūkstančiai protestuojančių rinkėjų parašų. Tiesa, atsirado ir blaiviau mąstančių Tarybos narių, kurie investuotojams pateikė nepatogių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl danai savo planuose nepateikia informacijos apie poveikį žmonių sveikatai, kodėl neįvertintas neigiamas poveikis gamtai, ar mokslo atžvilgiu tikslios dabar numatomos sanitarinės zonos ir pan. Kiti priminė, kad rajone veiklos prioritetu jau senokai buvo pasirinktas turizmas, o pusė turistinių maršrutų kaip tik veda pro Tytuvėnus - būsimų kiaulidžių tvirtoves... Niekas nepadėjo - didesnė pusė vietos politikų tarsi užkerėti balsavo už naujuosius tvartus.
Pakruojiškiai galanda (kol kas ne dalgius) plunksnas - rašys skundą Seimo pirmininkui.
Pagryžuvyje, netoli vinguriuojančio Gryžuvos upelio, nuo 1981 metų veikė kiaulininkystės kompleksas, todėl ne tik Tytuvėnų, bet ypač aplinkinių kaimų žmonės su siaubu mena srutomis laistomų laukų tvaiką. O danai vietoj buvusio projektinio pajėgumo - 12000 gyvulių - užsimojo kiaulių skaičių čia padindinti beveik penkis kartus.
Padės dešimtims?
Pagrindinis palaikančiųjų argumentas - nedarbo kamuojamam kraštui bus pasiūlyta naujų darbo vietų. Kompleksuose įdarbinama tik apie 20 -30 žmonių, nes daugelis darbų mechanizuoti ir automatizuoti. Mūsų darbininkų neskubama apipilti pinigais. Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis - 1200 litų, o Danijoje - 17 kartų didesnis. Tačiau fermose dirbantiems vietiniams danai siūlo apie 800 litų. Niekas neskaičiuoja, kiek tokiu būdu bus atimta darbų iš kitų žmonių - ne tik auginančių lietuviškas kiaules. Neatitinka tikrovės ir danų tvirtinimai, kad visa mėsa išvežama į užsienį. Skerdyklų savininkai tvirtina visai kitaip. Vien Pakruojo rajone per metus bus išauginama apie 15 tūkstančių tonų mėsos, maždaug tiek pat būdavo importuojama. Tai šalyje gali gerokai iškreipti šios produkcijos rinką.
Nelabai tvirtas argumentas - sanitarinėse zonose gyvenantys ūkininkai džiaugsmingai sutiks, kad po jų langais būtų laistomos srutos, atseit “labai gera” trąša laukams. Po tokio “pagalbos”, o tiksliau, taršos, dar ilgai neįstengs augti kultūriniai augalai.
Eksportuoti gamybą danams apsimoka
Danija užima beveik tokį pat žemės plotą kaip ir Lietuva, tačiau pas mus per metus išauginama apie milijoną kiaulių, o Danijoje - 25 kartus daugiau. Todėl natūralu, kad šios valstybės vyriausybė kenksmingą gamybą labai nori iškelti kitur. Danijoje, sako, jau sunkoka pamatyti kažkada gana gausiai perėjusius gandrus, nes dėl taršos išnyko vandens telkinių švarumo indikatorius - varlės. Todėl suprantamas ir Danijos valdžios dosnumas: už komplekso iškėlimą sumokama tiek, kad už šias lėšas, pavyzdžiui, Lietuvoje būtų galima įkurti net keletą panašių objektų.
Logiška būtų manyti, kad už aplinkos teršimą, o tiksliau, už sveikatos gadinimą, investuotojai turėtų aplinkiniams gyventojams kažkiek kompensuoti. Taip nėra. Atvirkščiai, patys danai iš ES gauna kompensacijas. Už kiekvieną Lietuvoje išnuomotos žemės hektarą jie gauna po 123 litus, ir dar priedą - po 260 litų už nenašių žemių naudojimą. Savaime aišku, kad ši parama - mūsų valstiečių sąskaita. Be to, investuotojų pelnas iš Lietuvos visada iškeliauja į užsienį.
Lietuvos žalieji, pasikonsultavę su kolegomis Danijoje, sužinojo, kad tos šalies įstatymai visaip varžo kiaulidžių plėtimą. Pavyzdžiui, įstatymai reikalauja, kad prie komplekso būtina turėti atitinkamą kiekį žemės, kurios dalis privalo būti nuosava. Jeigu gyvulių laikoma daugiau kaip 9 tūkstančiai (taip daroma Lietuvoje - J.L.), tai visa srutomis laistoma žemė privalo būti privati. Specialistų teigimu, Danijoje žemė kainuoja net 70 kartų brangiau, nei pas mus, todėl net už vietos pensiją užsienietis pas mus gali nupirkti keliasdešimt hektarų. Ir dabartiniai investuotojai yra buvę samdomi darbuotojai, o kiti su žemės ūkiu anksčiau net neturėję jokio ryšio.
