Istorija trumpai – metai prabėgo greitai. Tikrai nesiskųsiu, kad sūnus turi „liūto“ charakterį ar kad buvo lengva auginti. Visos mamos turi savo patirčių, savų vaikų problemos ir džiaugsmai didžiausi. Tai vis dėlto, kodėl aš pasirinkau trumpinti savo „atostogas“?
Šis pasvarstymas gimė labai netikėtai. Sūnui buvo beveik metukai. Vakare užmigdžiau vaiką, vyras sėdėjo ant lovos, viena ranka laikė telefoną ir pirštu atsainiai braukė per ekraną, kartais pakeldamas akis pažiūrėti dokumentikos apie Ukrainoje vykstantį karą. Aš užkaičiau virdulį arbatai, atsisukau į jį, minutę pagalvojau ir paklausiau – „O kodėl mums nepasisamdžius auklės?“.
Vyro reakcija man buvo netikėta, bet čia kaip ir atsakinėjant į testinius klausimus – atsakymas, kuris pirmas šauna į galvą, visada bus teisingesnis už tą, kurį ilgai svarstei ar atmetimo būdu spėliojai (universitete šita „tiesa“ su grupiokais visada vadovaudavomės).
Vyras atsakė – „Galim, tikrai! Jeigu tau bus lengviau“. Mano vyras yra žemaitiško būdo, nedaugžodžiauja, bet atsakymas skambėjo užtikrintai, palaikančiai ir nebuvo jo balse jokios abejonės. Pradėjau paieškas.
Po mažiau nei mėnesio paieškų turiu nuostabų žmogų, nuostabią mamą, močiutę, auklytę, kuria pasitikiu šimtu procentu. Ją radau per grupiokės rekomendacijas.
Gimus vaikui pasikeičia kiekvienos mamos gyvenimas, bet labai svarbu, kiek tame gyvenime ji randa pagalbos iš artimųjų, senelių, vyro, sesių. Mano vaiko gimimo patirtis yra gana paprasta – vyro mėgstamiausia frazė yra „leisk truputį atsipūsti po darbo“, „aš pažiūrėčiau, kaip tu po darbo energijos turėtum“, „truputį vėliau padarysiu“, seneliai visi dirbantys ir atvažiuojantys pasidžiaugti tik savaitgaliais. Vienintelė mano paguoda yra sesė, kuri po darbo atvažiuodavo su didžiausiu džiaugsmu. Ir kas svarbiausia, kad per tuos metus man trūko ne kiek pagalbos, kas padėtų sūnų auginti, supti ar panašiai, kiek aš pasiilgau BENDRAVIMO.
Po gimdymo mano gyvenime stojo šventa ramybė (neskaitant vaiko verkšlenimų, bamblenimų, skiemenavimų „TETETE BUDI BuDi“). Mėgstu būti su savimi, bet buvimas su vaiku labai nuo to nutolęs – nuolat reikia gyventi jo režimu. Aha, dabar košė, po košės į lauką, aaaa, lyja, na, tada pietų miegučio, ot, kaimynai remontą daro, vaikas neužmiega, hmmm, na, tada paskaitykime knygutę, atsigerti, oi, akytes trina, reikia miegoti, miega, miega miega, ant puoduko, pavalgyti, oooo, tėtis grįžo, pavalgyti tėčiui, pavalgyti vaikui, pažaiskime visi, į lauką, kas išmaudys šiandien vaiką? Maudom maudom, miegučio.
Ir tada vakaras laisvas pabūti su savimi arba pabūti su vyru. Šiame nuolatiniame sūkuryje gyvenau metus. Išeidavau be vaiko į miestą retai, na, labai retai. Užtektų rankos pirštų suskaičiuoti. Ne todėl, kad tėčiui būti su vaiku „misija neįmanoma“ – ne, tiesiog sūnus iki 6 mėn. prašė pienuko kas dvi valandas. Mano išvažiavimai būdavo dažniausiai iki parduotuvės ir kiek save prisimenu per tuos metus buvau amžiname lėkime. Visur skubėdavau, parduotuvėje sukausi reaktyviniu greičiu, nuvažiavusi į sodą palaistyti pomidorų taip greitai bėgiojau su laistytuvu, kad kaimynė per tvorą dairėsi – gal kažką gesinu...
Pas draugę išgerdavau kavos ir... Vėl namo. Grįžti, o vyras klausia – „kodėl taip ilgai? Aš jau visas sušilęs nuo nešiojimo.“ Esu porą kartų išėjusi į miestą su draugėmis pasėdėti, paplepėti ir tai man būdavo kaip šviežio oro gurkšnis, vėl pajausdavau save, plepėdavau, atsipalaiduodavau, įsijausdavau į draugių gyvenimą, mokydavausi jų naujų mylimųjų vardus, išsiklausinėdavau, kur Vilniuje vakarais galima nueiti pasėdėti. Tokios prabangos ramiai palikti vaiką kažkam iš artimųjų neturėjau, dėl to jaučiausi atsakinga ir nuolat skubėdavau namo pas jį.
Nesu supermama, kai vaikas verkdavo, ir telefoną duodavau, ir televizorių įjungdavau, kai norėdavau galvą išsitrinktii, čia nėra jokios tragedijos. Turiu ne super vyrą, kuris daug dirba ir grįžta namo pailsėti – čia irgi nėra tragedijos, esu už tai, kad kiekvienas žmogus darytų neverčiamas tai, kas jam patinka, kam bereikalingas bambėjimas ir liepimas? Kaip Mikė Pūkuotukas sako, „kam tau zysti, jei tu ne bitė.“ Taip ir su tuo darbu – mano vyras tokios pačios nuomonės – laiminga žmona, laimingas vaikas, laimingas vyras.
Nesakau, kad buvimas su vaiku yra lygu „nelaiminga žmona“, tačiau šito maratono metus man užteko. Noriu grįžti į darbą, noriu bendrauti su žmonėmis, bendradarbiais, noriu dirbti. Turėsiu po darbo nedaug laiko su vaiku, tačiau, kaip mano sesė sako, svarbu ne kiekybė, o kokybė.
O kas pasikeitė, kai pas mus į šeimą atėjo auklė? Pasikeitė viskas. Atėjo auklė ir sustatė viską į savo vietas. Savaitę pabuvome dviese, ji priėmė mano tvarką, mano sukurtas per tuos metus taisykles ir, kai po truputį pažinome viena kitą, ji man suteikė labai daug patarimų, kuriuos aš su didžiausiu dėkingumu priėmiau.
Ji palaikė mane ir padėjo, išmokė mane užmigdyti sūnų kitaip nei buvau įpratusi, vaikas valgo kėdutėje, kai anksčiau su šaukštu bėgiodavau paskui, vaikas turi nuolatinę miegojimo vietą – savo lovą (migdžiau vežimėlyje, lovytėje, savo lovoje, jo lovoje).
Kai ji atėjo, supratau, kad vaiką auginau taip, kaip man išėjo, kaip man diktavo mano instinktas, tačiau matydama auklytę su vaiku, kaip jie bendrauja, kaip ji su meile verda košes, kaip valgydina, kaip nesusilaikiusi pabučiuoja į kaktą sūnui, aš jaučiuosi laiminga. Dingo baimės, dingo įtampa, dingo pastovus bėgimas. Ateina naujas etapas ir jį aš patikiu superauklei į rankas!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite, ar Jums yra pravertusi auklės pagalba? O gal vėliau pasigailėjote, kad samdėte svetimą žmogų pabūti su Jūsų atžala? Papasakokite, kokių būna auklių ir į ką derėtų atkreipti dėmesį, planuojant į ją kreiptis pagalbas. Ar dar būna šiuolaikinių Merių Popins?
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Auklė“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda:
Tapk DELFI Piliečio draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!