O kaip meilės reikaluose? Ar teisinga pabėgti nuo žmogaus ir nuo žmonių, kurie nebekelia mums dvasinio komforto arba emociškai skaudina?
Šioje vietoje šlapio vystyklo ir rakšties pavyzdžiai stumia mums pasielgti panašiai.
Jums jau virš trisdešimties, o gyvenate jūs su savo tėvais. Jie, tarkime, “kišasi į jūsų gyvenimą”, “elgiasi su jumis kaip su mažu vaiku” ir apskritai pertvarko jūsų daiktus, valydami kambarius. Ar teisinga būtų sakyti: viskas išsispręs, kai išsinuomosite butą - t.y. “pakeisite šlapius vystyklus sausais”?
Arba štai situacija: jūs įsimylėjote bendradarbį, o po kiek laiko jis jus nuvylė: pastebėjote jį su kita moterimi. Jums labai sunku matyti jį kiekvieną rytą, nes jumyse dar gyvena meilė jam, kuri dabar kovoja su neapykanta. Ar gera išeitis būtų pasielgti su juo kaip su rakštimi? T.y., kaip nors “išmesti“ jį iš savęs? Arba bent nutolti nuo jo geografiškai, pakeitus darbą?
Šitie klausimai kyla ne iš tuščio smalsumo, o iš prieštaraujančios “rakšties logikai” patirties.
Štai jūs išsikraustėte iš savo tėvų namų ir išsinuomavote butą. Tačiau motina vis vien skambina jums kas antrą dieną, o kas trečią dieną jūs pati jai skambinate, savaitgaliais jūs vis vien lankote tėvus, nes nelankant jums kyla nemalonūs sąžinės priekaištai. Tas faktas, kad jūs palikote tėvus, sukelia jums “nusikaltėlės” savijautą. Dabar jūsų tėvai vieniši ir kenčia. Jei jūs nebūtumėt išsikėlusi, gal mamai neišsivystytų glaukoma ir depresija? Jei jūs liktumėt su jais, gal brolis būtų nesusilaužęs kaklo? O tėvui gal nebūtų stenokardijos priepuolių?
Matote: jūs geografiškai toli, o psichologiškai tėvai tarsi dar arčiau jūsų nei buvo. Taip arti, kad nuolat krebždena jūsų sąžinę. Maža to, jei tėvai numiršta, jie vis vien lieka jūsų sapnuose, mintyse ir ant sienos kabančiose nuotraukose. O jei jūs turėjote labai dominuojančius tėvus, jūs sutinkate su sentencija: “niekad motina nebūna tokia stipri, kaip po savo mirties”.
Visa tai įrodo jums, kad geografija, kuria jūs vadovavotės - “buto ribos”, buvo nepilna, nors ir ne visiškai klaidinga. Neblogai, kad jūs išsikėlėte, tačiau jums reikėjo vadovautis dar ir vidine geografija, sielos erdve, kurioje, kaip bebūtų keista, iki šiol gyvena jūsų įkyrūs ir reiklūs tėvai. Su siela elgtis negalima kaip su fizine erdve. Jei jūs norite metaforos, įsivaizduokite, kad pabandėte pabėgti nuo žmogaus, prie kurio likote pririšta tampriu guminiu lynu. Kas atsitiko nubėgus toliau? Tiesingai, didžiulė jėga bloškė jus atgal...
Variantų, kaip jums reikėtų atrišti šią nematomą virkštelę, yra keli. Ne vienintelis, bet pats netikėčiausias būtų paradoksiškai pradėti domėtis savo tėvų gyvenimu, imti pačiai tvarkyti savo daiktus, reikšti tėvams pabrėžtiną mandagumą ir netgi pasisiūlyti tvarkyti jų pačių kambarį... tai nereikštų tik veiklos fizinėje erdvėje. Tai būtų poslinkis viduje- nuo “pasyvios aukos” iki “veržlaus rūpesčio”. Jums tai netinka ir nesuprantama? Kurkite savo variantą. Esmė - “naujas vidinis vaidmuo”...
Na, o kaip su mylimu nekenčiamu bendradarbiu? Jūs pakeitėte darbą. Tačiau dabar jums gyventi vis tiek sunku, nes jūs jo nematote. Užtat jūs apie jį vis dar galvojate, tarsi sėdėdama meilės ir neapykantos sūpuoklėse. Kai jūs jį matydavote darbovietėje, didelę dalį jūsų energijos užimdavo manevrai: kokią veido išraišką nutaisyti, kaip perprasti, ką jis jums jaučia, galvoje gimdavo keršto planai ir juos lydėdavo atgailos ašaros...
Dabar viskas išsigrynino ir paaiškėjo, kad jūs vis dar jį mylite, nors ir jaučiate didelę nuoskaudą. Skirtumas tas, kad jums nebereikia galvoti, kaip elgtis jį sutikus. Tačiau tai nereiškia, kad jums lengviau. Gal net atvirkščiai. Juk jis nebeskambina. Nebeskambinimas – tai kaip smėlio laikrodis. Laikas tuomet negydo. Nes nuoskauda po truputį didėja, nes jūs dar tikitės jo skambučio.
Užduotis, pasirodo, buvo ne jo nematyti. Užduotis buvo jo nebemylėti. Nesitikėti iš jo to, kas jis nėra. Atsirišti nuo jo psichologiškai nereiškė nustoti matyti ir girdėti. Paradoksiškas variantas “pamatyti jį dar geriau” būtų, ko gero, efektyvesnis, ypač jei susijungtų su geresniu pajautimu “ko man reikia iš vyro”. Kuo labiau mes pažįstame žmogų, esantį viduje už mūsų nosies, kaklo, krūtinės ir pilvo, tuo tiksliau renkamės savo draugus, pažįstamus ir netgi meilę. Idėja apie tai, kad “meilė akla”, nėra tiksli. Tiksliau būtų pasakyti “mes akli”, ir pirmiausiai akli savo sielai.
Jei jūs žinotumėt, kokia jūsų sielos geografija, galbūt pastebėtumėt ir savo poreikius: ”man norisi, kad mano išrinktasis pastatytų mane į vietą”, “man reikia, kad niekas nedrįstų nurodinėti man, ką daryti laisvalaikiu”, “man svarbu įsitikinti, kad, nepaisant mano slapto nepasitenkinimo savimi, kažkoks žmogus priklauso man”, “man reikia girdėti kasdien, kokia aš graži ir nepakartojama”, “man reikia antro mirusio brolio”, “man reikia mažo vaikelio, kuriuo galėčiau rūpintis”, “man reikia vyro iš mano vaikiškų seksualinių fantazijų”, “man reikia ko nors!”
Ir jūsų siela, rinkdamasi mylimąjį, tiesiog suprojektavo šiuos vidinius projektus į konkretų bendradarbį, kaip kino projektorius suprojektuoja šviesą į baltą ekraną... Pasibaigtų jūsų vidinis kinas- ištuštėtų ekranas, ir jūsų bendradarbis - dabar jau jūsų teisėtas vyras, tiesiog taptų tokiu, kokiu buvo iki jūsų - jokiu...
Bet dabar jis, jūsų nepasiektas ir neištikimas bendradarbis, ačiū dievui, nesiima jam numatyto vaidmens, nes vadovaujasi ne jūsų, o savo vidine geografija. Jam reikia ne jus skaudinti - už ką jo nekęsti? Jis tiesiog siekia, “kad niekas nedrįstų jam nurodinėti”, “kad statytų jį į vietą”, “kad kažkas priklausytų tik jam”, “kad sakytų, koks jis vyriškas”, “antros mirusios sesers”, “mažos mergaitės rūpinimuisi”, “moters iš jo pornografinių fantazijų”. Ir jo fantazijos, lygiai kaip ir jūsų, tiesiog suprojektavo šiuos vidinius poreikius iš pradžių į jus, o vėliau - į kitą moterį... Į tą, kuri patogesnė, ir ten, kur šiuo metu paprasčiau projektuoti...
Tai ką daryti? Prieš kiekvienas vedybas praeiti psichoanalizės kursą? Prieš kiekvieną įsimylėjimą atlikti kruopščią savo sielos rentgenologinį tyrimą? Cha- Cha!
O kaip jūs manėte?
Manėte, kad atsitiktinai visą savo vaikystę ir paauglystę taip įdėmiai klausydavote pasakų prieš miegą, intensyviai stebėdavote suaugusius žmones, mąstydavote apie žmonių gyvenimo paslaptis, žiūrėdavote į save veidrodyje, godžiai bendraudavote su panašiais į save? Jūs ne pasaulį bandėte pažinti, o save šiame pasaulyje. Kad galų gale vieną gražią dieną pastebėtumėte ne savo projekcijų ekraną, o visai kitą žmogų- įdomų ir nepažintą. Ir kad gyvenimas su juo virstų ne nuolatiniu pasipiktinimu: ”kodėl jis, žaltys, ne toks, kokio man reikia?”, o atsargia nuostaba ir nuolatiniu atradimu: ”štai, pasirodo, koks gali būti žmogus”. Kad grožio sąvoka taptų jums ne standartiniu “gražus :bičas”, kaip anas, iš “Baro”. O kad išmoktumėte jūs matyti grožį ten, kur jo nemato moteriškų žurnalų dizaineriai, romantinių filmų režisieriai ir vyriškų modelių fotografai. Kad grožis pagaliau atsidurtų ten, kur jis ir yra- visur. Ir kad gyvenimas su žmogumi taptų dviejų sielų sąjunga, o ne vienos sielos bandymu praryti ir asimiliuoti kitą sielą...
Pabėgti? Jūsų siela tiesiog davė jums suprasti- aš esu! Ei, ar girdi mane? Žmogus, gyvenantis už jūsų nosies, kaklo, krūtinės ir pilvo, pabudo ir ėmė vartytis... Kur jūs nuo jo pabėgsite?
