Nežinau, rūpestingosios mamos, ar Jums trūksta kantrybė auginti vaikus, bet man trūksta kantrybė stebėti ir girdėti, kaip nesugebate jų suvaldyti! Savo vaikams esate ne autoritetas, o norų pildymo mašina, į kurią dėmesys atkreipiamas tik tuomet, kai reikia nupirkti kokį nors visomis vaivorykštės spalvomis išdažytą ledinuką.
Ne, nesu ta „teta“, kuri mielai šypsosi, kai mažylis suspiegia ant viso autobuso, arba čiauška per mano mėgstamo atlikėjo koncertą. Atėjau pasiklausyti muzikanto, o ne unikalaus jūsų atžalos „talento“. Arba kai pyplys atšlitinėja maišytis man po kojomis, kai prekybos centre kur nors tikrai skubu. O skubu 9 atvejais iš 10.
Kuo toliau gyvenu, tuo labiau ima atrodyti, kad sudrausminti visiems ant galvų lipantį vaiką yra kažkaip lyg ir nešiuolaikiška. Kaip čia dabar, paskui mažasis „stebuklėlis“ dar gaus traumą visam gyvenimui. O tuo metu „stebuklėliai“ auga tokie, jog plaukai ant galvos šiaušiasi.
Na, bet apie viską nuo pradžių.
Taigi, savaitgalis. Kuršių nerija. Po penktadienio lietaus – šiltas, rudeniškas vakaras. Su vyru prisėdame mėgstamoje kavinėje, temsta, padavėja atneša jaukius žibintus su ugnele.
Tik staiga per visą kavinę pasigirsta klyksmas, lyg kas ką skerstų. Kam šakutė iš rankų iškrenta, kas krūpteli. Na, stengiamės nekreipti dėmesio, bet klyksmas nesiliauja, skamba, sakyčiau, geras nedidelio Kuršių nerijos miestelio kvartalas. Galiausiai nurimsta ir vakarieniaujame toliau.
Tačiau nepraėjus nė dešimčiai minučių – vėl tas pats. Vyras pajuokauja – „Gal iškviesti egzorcistą?“, nes vaikas tiesiog nevaldomai kriokia iš visų plaučių.
Vėliau – vėl trumpam nurimsta, dar po kelių minučių – vėl klyksmai. Akivaizdu, kad „stebuklėlis“ kažko negauna ir reiškia savo nepasitenkinimą. Kadangi tėvams atrodo, kad su tiek decibelų skleidžiančiu vaiku normalu toliau sėdėti kavinėje, toks akustinis fonas lydi visą „romantišką“ vakarienę...
Vis tik sekmadienį buvo dar smagiau. Viešėjome jau kitame Kuršių nerijos mieste ir vėl pietavome abiems nostalgiškus jausmus sukeliančioje kavinėje. Įsitaisėme, užsisakėme kavos ir gardų pyragą.
Nepraėjus nė penkioms minutėms vidun įvirto šeima su dviem vaikais. Vienam – kokie ketveri, antrajam – gal vieneri metai. Mažesnysis buvo pastatytas ant suolo tiesiai man už nugaros, o tėvai įniko į meniu. Tuo metu jis pradėjo čiupinėti mano nugarą ir tiesiai į ausį rėkti „Mama! Mama!“. Ak, kaip miela! Žinote, jei norėčiau šito garso ties ausim, pasigimdyčiau savo vaiką!
Teko persėsti tolėliau, nes buvo nebeįmanoma valgyti. Na, bet vaikams atnešė sulčių, tada jie susipešė. Žinoma, taip, kad skambėjo visa kavinė. Tada dičkis pradėjo kartis mamai ant sprando, laipioti suolais ir galiausiai – keturiomis ant stalo. Su visais batais.
Ar man vienai atrodo, kad tai nederamas elgesys prie bet kokio stalo, jau užsimerkiant prieš faktą, kad tai buvo gana prabangi kavinė?!
Žmonės vėliau sėdės ant tų suolų ir valgys ant to stalo. Mama vaikui tik keliskart praropojus per stalą įstengė išlementi kažką panašaus į „liaukis!“.
Tikrai buvau pasibaisėjusi. Romantiška nuotaika išgaravo, o planai susilaukti vaikų buvo atidėti dar vieneriems metams (nepamenu, kiek metų buvau atidėjusi prieš tai).
Žinoma, matau ir puikių pavyzdžių, kai tėvai griežtai, tačiau nepiktai pasako, ko daryti negalima. Ir vaikai klauso, nes, matyt, jaučia kažkokį tėvų autoritetą.
O kas vėliau nutiks su aprašytosios šeimynėlės vaikais? „Joneli, prašau, nebevartok tų narkotikų!“, „Ai, mama, eik tu... pyyyp“. Kokį turėsite autoritetą ateityje, jei nebegalite savo vaiko nukelti nuo pietų stalo?!
Taip, galite mane kritikuoti, nes neturiu vaikų ir neįsivaizduoju, kaip reikia juos auklėti. Tačiau pati buvau auklėjama griežtai, kaip ir visos mano kiemo draugės. Tikiuosi susilaukti vaikų, kai būsiu prikaupusi kantrybės ir tvirtai pasirengusi juos normaliai išauklėti. Negaliu pažadėti, kad be beržinės košės bus apsieita. Na ir? Kiek iš mūsų užaugome jos neragavę?
O visoms supermamoms turiu linkėjimą: gal bent retsykiais vaikui pademonstruokite, kad gyvenime gali ir ko nors ir pristigti, gali tekti ko nors palaukti ir pabūti ramiai, kad ne visi akimirkos norai išpildomi it burtų lazdele pamojus.
O pačios gal susiraskite nesuplyšusius džinsus (taip taip, čia tai mamytei, nesugebančiai nukelti vaikų nuo stalo) ir pasižiūrėkite į save veidrodyje: kai gyvenimas sukasi apie „stebuklėlius“ ir nieką daugiau, atrodote tikrai prastai. Ir nereikia paskui stebėtis, kodėl tiek daug porų skiriasi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išdėstyti savo požiūrį? Papasakoti panašią istoriją? O gal atvirkščiai, apginti laisvai augančių vaikų tėvus? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu. Taip pat mintimis galite pasidalinti žemiau esančia nuoroda arba čia: