Vidinę įtampą man kėlė jau nuo nėštumo pradžios užgriūnantys aplinkinių patarimai ir pamokymai, nuomonių įvairovė (kaip maitinti, kaip migdyti, kaip ugdyti ir pan.) bei stereotipiniai rėmai, į kuriuos mane bandė įsprausti. Ir, žinoma, tas amžinas klausimas – būti su vaiku ar vis dėlto dirbti?
Man didžiausią vidinę laisvę atnešė supratimas, kad šis klausimas nėra teisingai formuluojamas. Mano nuomone, teisingai formuluoti reikėtų ne „ar derinti vaiko auginimą su darbu“ bet „KAIP derinti vaiko auginimą ir darbą (ar kitą svarbią tau veiklą, mokslus ir kt.)“.
Klausimas „ar“ labai sekina vidinius psichologinius resursus, nes nuolat sukelia vienokį ar kitokį kaltės jausmą, priklausomai su kuo kalbiesi – ar su pritariančiu supermamoms, ar superdarbuotojoms.
O užduodamas klausimas „kaip“ padeda nenukrypti į kraštutinumus ir nukreipti savo jėgas į tokį gyvenimą, koks jis yra. Padeda ieškoti geriausio būdo gyventi visapusišką bei pilnavertį gyvenimą toje situacijoje, kokioje esi. Ar tai lengva? Be abejo, ne.
Bet kodėl turėtų būti lengva? Kita ilgainiui atėjusi išlaisvinanti mintis buvo ta, kad jeigu jautiesi, jog tau nėra lengva auginti vaikus, tai dar nereiškia, kad dėl to esi bloga mama. Visiems iš mūsų reikia pastangų, kad būtume geri tėvai. Apibendrinant savo mintis – aš už motinystę be kaltės jausmo. Ir labai nuoširdžiai linkiu savu keliu iki to ateiti kiekvienai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: