Žinoma, kad trukdo. Pareiga apskritai atima malonumą. Jei iš pareigos valgai, dirbi, rašai, mokaisi, būni geras, gyveni. Todėl, kad mūsų „noriu” - štai šis žodis, o ne „reikia”, suteikia gyvenimui skonio.
Kai mylisi mylintys - tai yra kokybiškas mylėjimasis. Tiesa, tai toli gražu ne vien lytinių organų trynimasis. Mylėjimasis – tai ir sėdėjimas kartu, flirtas, šokiai, asistavimas, valgymas kartu, juokas, kalbos, glamonės ir bučiniai…
Kaip atsiranda pareiga mylėtis susituokus? Kokia nesąmonė! Tik santuoka, kurta be meilės, iš apskaičiavimo ir protingai tėvų supiršus, arba atšalusi santuoka - štai kas gali priversti kartu tarti šiuos du žodžius: „seksas” ir „pareiga”. Todėl, kad seksas, kaip ryškiausia mūsų energijos, emocijų, nuoširdumo, malonumo ir bendravimo su kitu žmogumi išraiška, tik tuomet lieka gaivališka ir stipri, kai yra nevaržoma.
Užtenka įnešti į seksą nors dalį prievolės, smurto ir kontrolės - seksas iškart pavirsta dar viena nemalonia procedūra, kurioje nelieka nei malonumo, nei nuoširdumo. O jei ši prievolė dar pašventinta kokiu nors šūkiu: „žmona privalo patenkinti vyrą”, „vyras privalo patenkinti žmoną” - tada seksas tampa ritualu ir rutina. O ritualus atlikti nuobodu. Pasaulinio proletariato vadas Vladimiras Leninas parašė savo meilužei Inesai Armand: „Netgi trumpalaikis ryšys ir aistra yra poetiškesni, negu banalių sutuoktinių bučiniai be meilės“.
Todėl, be jokios abejonės, neįpareigojantis seksas - saldesnis. Kaip ir apskritai saldesnis gyvenimas - neįpareigojantis. O ką tai reiškia?
Tai nereiškia, kad gyvenime reikia vengti ir kratytis pareigų. Be pareigų gyvenimas taip pat yra nepilnavertis. Kurį laiką taip gyventi saldu, tačiau vėliau imi ilgėtis pareigų. Todėl žmonės, praleidę savo gyvenimą neįsipareigodami, laisva meile persisotina ir ima ieškoti, kam čia parsidavus į vergovę. Kokią čia atlikus prievolę. Tokia jau žmogaus prigimtis, ir neverta dėl to labai sielotis. Gyvenime mes ieškome ne tik saldumo, bet ir kartumo - kiekvienam reikalinga savo proporcija. Tad grįžkime prie sekso.
Grįždami prie sekso mes netikėtai atrandame, kad seksas… dingo! Taip, įvairūs liūdni apmąstymai, netgi pats gilinimasis į sekso paslaptis kartais visiškai netikėtai atšaldo mūsų norą mylėtis. Tuomet, matyt, pastabūs žmonės ir pradėjo sakyti, kad protas atšaldo aistras. Tačiau laisvas protas, vadinamas intelektualumu, atvirkščiai, aistrų nešaldo. Intelektualesni vyrai ir moterys, mokslininkų pastebėjimais, mylisi dažniau, nei neintelektualūs. Ir gauna iš sekso didesnį malonumą. Kodėl?
Todėl, kad intelektas reiškia šiokią tokią laisvę. Minčių laisvė – tai irgi laisvė. Nes jei nesi laisvas savo mintyse, tai kokia dar laisvė tau lieka? Juk gyvenimas – tai ištisinė nelaisvė. Sulaukei tam tikro amžiaus - visi ėmė sakyti: „metas vesti”. Vedėte. Visi sako: „O kada vaikų susilauksi?” Vaikų susilaukėte. Tada jau vaikai bent dvidešimt metų jums komanduoja. Tai juos pamaitink, tai apipirk. Tai gydyk, tai namo varyk. Tai mokslus jiems apmokėk, tai vestuves ir gyvenimo pradžią aprūpink. Kurk materialinę gerovę ir dar įsigudrink mylėtis!
Ne, neintelektualiam žmogui seksas neišvengiamai tampa rutina. Todėl retėja.
Žinoma, atsiranda visokių pagundų. Na, išgėrei, o ta kita ar kitas nelabai priešinosi. Štai šią laisvės akimirka ir pajutai: seksas be įsipareigojimų - saldesnis. Bet jis ne todėl saldesnis, kad su kitu ar su kita. O todėl, kad tai atokvėpis nuo rutinos.
O štai intelektualiam žmogui yra kitaip. Jis turi galimybę kūrybiškai elgtis su savo vyru ar žmona. Pavyzdžiui, pasimylėti persirenginėjimo kabinoje parduotuvėje. Arba sėdint vyrui ant kelių su ilga suknia viešo pobūvio metu. Laisvi ir kūrybingi žmonės mylisi su fantazija. O jei jie ima ir nusideda su kitais, tai dažniausiai nusivilia. Nes atsitiktiniai partneriai žaidžia kitokius, savus žaidimus. Arba iš vis ieško atokvėpio nuo rutinos. O gal siūlo savo ritualą. Nuobodu tai. Kitas reikalas - su sutuoktiniu.
Jūs paklausite: o kas tie intelektualūs žmonės? Tai - jūs pats? Jūsų draugai? Kur jie? Kaip įsirašyti į jų klubą?
Intelektualumas nereiškia apsiskaitymo. Jis reiškia vidinę laisvę.
Matote, intelektualūs žmonės – tai kartais jūs, gerbiamos skaitytojos ir skaitytojai. Ir kartais aš. Ir kartais mano ir jūsų draugai. Ir kartais mano bei jūsų priešai. Tai - ne kasta ir ne klanas. Tai - tiesiog tokia laisvės būsena. Ji ateina tuomet, kai mes būname laisvi nuo savo praeities, juokdamiesi atsisveikiname su ja ir tampame tokiais, kokiais galime tapti.
Seksas - tai visuomet tokia laisva būsena, kai mes esame gryna potencija. Iš tos potencijos gimsta potenciali gyvybė - vaikai. Arba potencialus rojus - orgazmas. Arba potencialus laikas - amžinybė.
Tačiau labai norėdami mes galime padaryti iš potencijos – impotenciją. Iš rojaus - pragarą. Iš amžinybės - nostalgiškus prisiminimus apie tai, kaip buvo gerai. Tereikia nustoti judėti ir pradėti mąstyti praeitimi, lyginti praeitį su dabartimi, save - su kitais, imti bijoti ateities, ir nepasitikėti savo partneriu.
Tuomet metas intelektualėti. Metas pasijuokti iš savęs, atmestinai pažiūrėti į impotenciją, orgazmą, rojų ir pragarą, praeitį ir baimę. O štai į savo partnerį pažiūrėti įdėmiai. Išdrįsti prisipažinti meilėje. Pabūti su juo. Prisiminti, kad jis irgi turi sielą. Pasidomėti ja. O tuomet leisti seksui ateiti tuomet, kai jam norėsis.
Neįpareigojantis seksas – svečias, ateinantis tuomet, kai jo nelauki. Jis mėgsta eiti ten, kur jo nevaro. Jis laisvas. Ir tuo nuostabus.
