Nuolat vėluoju į darbą, nes mano darželinukui ryte netiko pusryčiai, netiko kojinių spalva, jis norėjo rengtis tą, o ne aną megztinį, negalėjo atsikelti, norėjo tik to žaisliuko, užtiško vandens lašas ant kelnių (čia pasaulinio masto tragedija), o mama nusprendė, kad nieko tokio.
Nuolat vėluoju susitikti su draugais, nuolat vėluoju pas gydytojus, nuolat vėluoju visur. Bet jau įpratau. Įpratau prie ožių ir zyzeninimų. Įpratau keltis 6-6.30 val., kad spėčiau aptvarkyti aukštyn kojomis pakeltus namus, nes vakare migdydama savo rūpestėlį užmigau greičiau nei jis.
Įpratau prie nuolat žaislais nuklotos svetainės. Įpratau prie koše, jogurtu, grietine ir šokoladu išteptų rūbų, sofų ir kilimų. Įpratau skalbti kiekvieną mielą dieną. Įpratau visur lėkti ir skubėti. Tačiau prie naujos manęs jau įprato ir mano aplinka – ir darbdaviai, ir draugai.
Esu dirbanti mama. Esu mama. Todėl turiu suorganizuoti buities reikalus taip, kad bent truputį palengvinčiau savo ir taip apkrautą grafiką. Todėl be jokių sąžinės priekaištų naudojuosi „papildomai samdomo personalo“ ir giminių paslaugomis.
Vyras? Kadangi jis prie buities reikalų neprisideda, manau, kad turiu visą teisę spręsti šiuos klausimus pati. Net kai jis nepritaria ar išeidamas susitikti su draugais „pastebi“, kad juk aš ir pati galiu visą tai padaryti. Taip, galiu, pavyzdžiui, naktį, kai visi normalūs žmonės miega...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: