Palaikymas audringesnis laimint, tačiau kartais sirgaliaus genas gali ir pradingti, kai rungtynių rezultatas ne mūsiškių naudai. Prisipažinsiu, retais atvejais ir aš užsikrečiu ta bendrą psichoze, nors sportu nesidomiu. Smagu pasijusti kažko svarbaus dalimi, juk mes – Lietuva, mūsų tiek nedaug, o čia visų akivaizdoje esam lygiaverčiai.
Aukšti, stiprūs ir ištvermingi krepšininkai ištisas valandas bėgioja paskui krepšinio kamuolį. Kurdami ir aikštelėje vadovaudamiesi strategijomis stengiasi įmesti kamuolį į krepšį. Tikriausiai čia turėtų būti ir gilesnė prasmė.
Seniai seniai tautos kariaudavo tarpusavyje, šiandien „karas“ civilizuotai perkeliamas į sporto aikšteles ir tai puiku. Nacionalinę stiprybę, ryžtą ir nuožmumą demonstruojame niekam nekenkiant, nors kartais po laimėjimų atsiranda „civilių aukų“, įsisiautėję sirgaliai pridaro žalos.
Krepšininkų atvaizdų pilna visur: ant ledų, mineralinio, plakatų, TV ir laikraščių reklamų, portaluose ir kitur. Kur tik pakelsi akis užkliūsi už gražių Simo Jasaičio garbanų. Taip, krepšininkai ir krepšinis yra šaunu, tačiau argi kamuolys ir paskui jį lakstantys vyrai yra dievai?
Dėmesys ir sureikšminimas, mano manymu, yra per didelis. Šiemet po pirmųjų dvyliktokų egzaminų teko pripažinti, kad auga vis didesnė vidutiniokų kartą. O egzaminų centras „nuleido“ kartelę, nes kitu atveju daug moksleivių būtų neišlaikę egzamino.
Ką gi, ką matom, tuo domimės, kuo domimės, tuo gyvename. Paradoksalu, kad išties žmogaus egzistenciją gerinančios sritys slypi po žiniasklaidos šešėliu ir atsiranda tik įdomybių skyrelyje, o apie krepšinio komandos rezultatus net ir nesidomėdami sužinosime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!