Galbūt per ilgai buvo jaunas, patogus, savarankiškas ir nerūpestingas mano gyvenimas. Galbūt jokių rūpesčių neturėjimas lėmė tokią įprasto ir šaunaus gyvenimo „griūtį“.
Tapus mama, nepadėjo nei sukaupta išmintis, nei du aukštieji išsilavinimai, nei gero vyro pagalba, nei tėvų paguoda ar kitų supratimas. Visa atsakomybė ir vaiko atsiradimas griuvo ant mano vienos – mamos – pečių. Aš pati tarsi gimiau iš naujo.
Kiek vėliau esu girdėjusi frazę: „vienodų motinysčių nebūna“. Ir tai tiesa... Galbūt kitos, vos pagimdžiusios, nežiūri į viską taip rimtai, išsiruošia į vakarėlį, kitos iš karto persikelia pas savo mamą, kad padėtų, aš asmeniškai šį iššūkį priėmiau visiškai viena.
Norėjau būti mama iš didžiosios „M“. Galbūt tas perfekcionizmas ir pakišo koją: dariau viską, kas geriausia savo vaikui. Iki metų maitinau pati, po 4-6 val. vaikščiodavau gryname miško ore, ant suoliuko pamaitindama kūdikį, vėliau – košelių trynimas, puodukai, dantukai ir t.t.
Netrukus atsirado ir antras vaikas – viskas kaip rūke... Ir visiška vienatvė. Augau kartu su vaikais.
Tik dabar, atsisukusi atgal, galvoju kaip viskas laikina. Pirmagimis – mokinukas, antrasis – darželinukas, aš – dirbanti savarankiška verslo ledi.
Praėjau, sakyčiau, „sunkią“ motinystę, nes pamenu labai daug ašarų, barnių su vyru, kantrybės pamokų... Sunkių pamokų... Tik pati sau pažadėjau – jei turėčiau dukrą, aiškiai ir smulkiai papasakočiau, kas tai yra motinystė. Be jokių rožinių spalvų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: