Dienos ėjo lėtai. Nevardinsiu, kokie tie namų ruošos darbai – visi kuo puikiausiai žino. Kiekvieną dieną reikia paruošti valgyti, tai padaryti visuomet laiku, nuolat reikia tvarkytis, plauti, šluostyti, o kur dar mažų vaikų kaprizai, poreikiai, ligos ir t.t. Vaikai nėra savarankiški, todėl vis turi už juo ką nors padaryti, turi paguosti, pradžiuginti. Ir taip – diena iš dienos tas pats.
Kai žmona grįždavo iš darbo, jau pats būdavau be ūpo ir jėgų. Retai kada besinorėdavo kur nors išeiti vienam prasiblaškyti. Kai būni su vaikais, visai nebeturi laisvės ką nors daryti taip, kaip tau šauna į galvą, viską turi labai planuoti. Dažnai savaitgalius leisdavome su šeima...
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad darbai namuose nėra nei fiziškai sunkūs, nei reikalauja daug „intelekto“, tačiau pats didžiausias išbandymas – rutina! Jei žmogus nedirba darbo 12 valandų prie ūžiančių staklių už minimalią algą, tai eilinis, normalus darbas visada bus daug kartų įdomesnis už „bobų darbą“ namuose.
Susitinkame kolegas, einame pietauti, šnekučiuojamės, mokomės, dalyvaujam „projektuose“ ir keliaujame namo pirmyn ir atgal –judame! Galime pakeliui susitikti su draugais išgerti arbatos ir t.t.
„Bobų darbas“ – toks nykus ir slegiantis, kad norint visa tai ištverti, reikia be galo daug psichologinės ištvermės! Man kaip vyrui buvo sunkiau, bet neįtraukime to į „nuopelnus“. Nuomonė, kad „bobos“ žiūri tik serialus ir reklamas, yra smarkiai perdėtas. Tikrai smagiau per pertrauką eiti pietauti su kolegomis, nei laisvą minutę žiūrėti lėkštą serialą... Galima lyginti daug skirtingų situacijų, juk ir vaikų priežiūra nėra vienoda, kaip ir „tikras“ darbas nėra vienodai sunkus. Tačiau tikrai keistai skamba „motinystės atostogos“. Taip ir matau save „prisiatostogavusį“, kai visad pakaušyje dilgčioja klausimas – kada gi pasibaigs tos atostogos?!
Dabar jau dirbu... Ne, atostogauju! Darbas sunkus, bet vis tiek mielas! Kartais juntu daug įtampos, tačiau ji suteikia ryškų prieskonį kasdienybei! Valandos dirbant slenka lėtai, bet galiu sutikti daug žmonių ir bendrauti.
Juk kažkas vis tik turi užauginti vaikus! Vieni uždirba pinigus, kiti prižiūri buitį, augina vaikus. Visi dirba tikrai sunkiai sulyginamus, bet be galo svarbius darbus. Mane labai pykdo tos „ekonomistės“, kurios dergia „nedirbančias“ mamas ir skaičiuoja „nuostolius“ (savo įmonių pelnams!). Joms neįdomu , kad tauta turi turėti savo darbininkus ir po 20-ies metų.
Jiems reikia pelno dabar. Godumas daro savo. „Ekonomistėms“ nerūpi, kad vaikas augtų sveikas, laimingas ir stiprus su tėvais, o ne mėtomas po darželius. Tegul jas kur...! Tačiau nesuprantu, kodėl net patys vyrai neužstoja savo žmonų, savo vaikų mamų ir patys jas mielai laiko „bobomis prie puodų“? Aš jums sakau kaip vyras, kuris pabandė ragauti „bobų duonos“, jog tai yra ne kažkoks buvimas prie puodų, o tikras darbas ir labai nelengvas.
Žmonės turi paiką polinkį skirstyti darbus į gerus ir prastus. Tačiau kažkas jums „atvairuoja“ gydytoją į avarijos vietą. Kažkas ištrauki skenduolį. Kažkas plauna grindis, kad jūsų lakuoti batai geriau atsispindėtų! Kažkas augina ir vaikus – mūsų tautos ateitį. Žinoma, kažkas dirba „prestižinius“ darbus ir teikia mums naudos, bet kodėl tai darote su tokiu pasipūtimu?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: