Gerokai stebina žiniasklaidoje pasirodžiusios kalbinamų kai kurių jaunuolių, moksleivių nuostatos – esą karinis mokymas nereikalingas, nes vargu, ar tų žinių kada prireiktų, kažin, ar yra kokia nors reali karinio konflikto grėsmė, o labiausiai iš koto išvertė „plienine“ logika grįstas per radiją vienos iš moksleivių organizacijų atstovo suraitytas argumentas, kuris skambėjo maždaug taip: „Kai šiaip, tai jaunimui iki 21 metų siūloma drausti alkoholio įsigyti, o štai jau karo grėsmės akivaizdoje valstybė atsisuka į jaunimą ir nori dar papildomom disciplinom apkrauti.”
Apibendrinus viešumoje girdėtus tokius moksleivių argumentus, peršasi išvada – auga karta, jau įgudusi daug ir įvairiai postringauti apie pilietiškumą, laisvę, valstybę, geba surašyti daug įvairių projektų apie tai, tačiau jiems aiškiai trūksta savo tapatumo suvokimo, ir, deja, nėra dar įsisamoninę, kad ginti savo valstybę pirmiausia ir reiškia gintis patiems, ginti save – savo šeimą, artimuosius, kaimynus, visus, su kuriais kartu kūrėme ir kuriame patogią gerovę.
Pati kažkada bandžiau būti jauna mama pacifiste – sąmoningai nepirkdavau vaikams jokių šautuvų ar kitų militaristinių žaislų. Tačiau ši auklėjimo „taktika“ greitai žlugo – berniukai pyškindavo medžių šakomis, šluotgaliais ir bet kuo, kas galėjo būti bent šiek tiek panašu į ginklą. Kiemo mergaitės, beje, taip pat. Teko prisitaikyt prie realybės ir dėti kiek daugiau pastangų, aiškinant, kas yra konfliktai, karai, kuo pavojingi ginklai, kas yra gyvybė ir mirtis.
Prisipažinsiu, nėra lengva paaiškinti tai, su kuo ir pats nesi susidūręs – esu taip pat iš tos laimingos kartos, kuriai tiesiogiai neteko patirti didžiulių karinių konfliktų. Bet labai gerai prisimenu išgyventą didžiulį siaubą, kai būdama paauglė girdėjau šūvius Vilniuje per Sausio 13-ąją. Be to, tuo metu savo akimis esu ne kartą mačiusi sovietų tanketes, zujančias po mano miestą. Siaubą kurstė pirmiausia netikėtas atradimas man pačiai tomis dienomis, kad visa tai – realūs vaizdai, o ne filmukas per TV.
Mano vaikai nepatyrė tos baimės, kuri geriau už bet kokias teorijas subrandina suvokimą, kad mūsų gerovė taikoje gali būti labai trapi, o karas gali prasidėti labai staiga ir tai visiškai nepriklausys nuo naiviųjų jaunuolių valios ar jų įsivaizduojamos įvykių raidos scenarijų. Be to, gerai prisimenu savo tėvų liudijimus apie jų vaikystę tremtyje – tai ne kažkur vadovėliuose perskaitytos istorijos, o labai realios mano artimųjų patirtys vos kiek daugiau nei prieš pusę amžiaus.
Karinis mokymas reikalingas ne tam, kad išmokytume jaunuolius kariauti, žudyti, būti žiauriais, o tam, kad būtume geriau pasirengę baisiosioms grėsmėms bent jau psichologiškai – ir vaikai, ir mes, jų tėvai. Nenoriu, kad mano vaikai kariautų, ir meldžiu Dievą, kad tų žinių niekuomet neprireiktų panaudoti praktikoje, bet būčiau tikrai ramesnė, žinodama, kad mano sūnūs yra įgiję pagrindinių karinio rengimo žinių.
Didesnis pasitikėjimas savimi dar niekam netrukdė gyvenime. Geresnė karinių konfliktų grėsmių analizė, civilių piliečių elgsenos karo metu modelių pažinimas, pirmos pagalbos suteikimas, psichologinis pasirengimas geriau atremti įvairaus pobūdžio agresijas, prievartą, mokėjimas naudotis ginklu kaip savigynos priemone, mokėjimas teisingai užsidėti dujokaukę, gebėjimas atpažinti klastos, apgaulės, propagandos priemones, naudojamas karo metu – būtinos žinios kiekvienam piliečiui.
Jaunimo žargonu tariant, „juodai užkniso“ visokie svaičiojimai, kad šie dalykai gali žaloti mūsų jaunuolių „jautrią“ sąmonę. Geriau pripažinkime, kad kai kuriuos jaunuolius ištiktų panikos priepuolis vos tik nutrūkus interneto ryšiui ir nelikus prieigos prie „Facebook“. Ką patarsime savo vaikams, kai staiga nutrūks telefono ryšys, o mamos sijono šalia nebus? Kaip elgsimės patys?
Kai susėdę į lėktuvą stebime stiuardesės vaizdingai rodomas saugumo instrukcijas, kaip teisingai užsidėti deguonies kaukę, tai suprantame, kaip rūpestį mūsų saugumu ir nesipiktiname „traumuojama“ sąmone ar galimu panikos kurstymu.
Neabejoju, kad tikrai nemaža dalis jaunuolių visai noriai išklausytų tokių žinių kursą, o norint nuraminti jautruolius, galima vadinti juos savigynos pasirengimo kursais ar pan. Kad būtų įtaigiau ir neatrodytų suaugusiųjų primetamais naujais bereikalingais krūviais, reiktų surengti bent vieną susitikimą su Ukrainos įvykių liudytojais.
Gerai prisimenu, kaip pirmuosius savo rinkimus A.Paulauskas laimėjo populistiškai priešindamas švietimo ir gynybos sritis – esą reikia šviesti, o ne ginkluotis. Praėjo gerokai laiko ir tūkstančius gyvybių jau nusinešusio konflikto Ukrainoje akivaizdoje ir šis politikas susivokė, jog galima ir būtina šiuos dalykus derinti – šviesti ir jaunimą, ir visą visuomenę apie karines grėsmės ir mokyti jas atremti.
Tikiu, kad imlesni jaunieji protai gebės kur kas greičiau suprasti švietimo ir gynybos dermės naudą ir svarbą jų pačių saugumui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo mintimis ir įspūdžiais galite pasidalinti čia: