Tai ne tik filmas - tai in memoriam mūsų tautos istorijai ir žmonėms, kurių dėka šiandien galime gyventi laisvoje Lietuvoje. Valgydami spragėsius parodėte savo žemą kultūrą ir nepagarbą žuvusiems partizanams.
Pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą (nemėgstu vynioti žodžių į vatą, tad vadinu daiktus tikraisiais vardais) susimąsčiau, ar būtų tokių, kurie šiandien priešintųsi agresoriui čia, Lietuvoje? Vilniaus gatvėse vaizdas niūrus – apsmukusiomis kelnėmis vaikštantys „berniukai saldainiukai“, bijantys išsitepti baltas rankeles ir prie veidrodžio praleidžiantys daugiau laiko nei mano žmona.
Internete po visokių „acto garintojų“ pasisakymais „koloradų“ tulžies daugiau, nei nuodų jiems įveikti... Dalis tautos emigravusi, kita dalis, panašu, emigruotų prasidėjus agresijai. Kur tokio abejingumo šaknys? Nejaugi per 25 metus sugebėjom pamiršti, ką mūsų tėvai su ašaromis akyse iškovojo? Nejaugi jų auka prie televizijos bokšto buvo bevertė? Už skalsesnį duonos kąsnį lengva ranka parduodama? Ne. Manau, kad lengvai pasiduotų tik tie, kurie neturi ko prarasti, kurie nesugebėjo per savo gyvenimą sukaupti turto, kurie nesukūrė šeimos, su meile nelaukė vaikų ir neturi jokių moralinių principų. Tokiems blogai bus visur ir visada, valdant bet kokiai valdžiai.
Ir štai, prabėgo keli neramūs mėnesiai, per kuriuos visi spėjom apsiprasti su naujai kilusia grėsme iš Rytų. Per šį laiką supratau, kad mano draugų rate yra ne vienas, kuris imtų ginklą, plunksną ar fotoaparatą į rankas ir pasipriešintų agresoriui, jeigu Lietuvai kiltų pavojus. Dar labiau džiugina, kad tie draugai – ne tik lietuviai, bet ir broliai lenkai, broliai rusai, broliai ukrainiečiai. Ir draugai ne vieni – aš su jais!
Meilė Tėvynei, pareiga ginti laisvę yra įskiepyta man, mano tėvų, nuo mažų dienų. Žinojimas, kad nesi vienas, priverčia susitelkti, susikoncentruoti, nepanikuoti dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir „koloradų“ išpuolių Lietuvoje.
Jeigu reikės, kovosim, kaip kad kovojo mūsų tėvai, seneliai: už mūsų ateitį, už galimybę laisvai reikšti mintis, kurti, gimti, kalbėti ir laisvai spręsti savo ateities likimą. Už brolius ir seseris, vaikus ir tėvus, kurie gyvens ir pasens laisvoje Lietuvoje. Galvoje vis sukasi tėvo pasakyti žodžiai, kad drąsūs dėl savo Tėvynės paaukoja gyvybę, o protingi - visą gyvenimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!