Metams iš Lietuvos išvykstanti menininkė apsistos stipria energetika, muzikalumu, bohemiška atmosfera ir itin permainingom oro sąlygom išsiskiriančiame hipių miestelyje Essaouir’oje. „Maroką jau aplankiau apie 20 kartų, tačiau visada čia atrandu ką nors naujo ir netikėto“, - pokalbį pradeda L. Tarasevičienė.
- Kokiame Maroko mieste apsistosite?
- Kada pirmąkart aplankėte šią Afrikos valstybę? Kas taip sužavėjo, jog norėjosi grįžti vėl ir vėl?
- Pirma kartą su draugais atskridau į Maroką dar 2005-aisiais. Buvau sužavėta mažų ir be galo jaukių keletos kambarėlių viešbutukų. Ryte šeimininkas visų pusryčiaujančių savo svečių paklausia, kaip miegojo, ar nebuvo šalta. Kai išsikalbėjome, kas lankosi jo viešbutėlyje, paaiškėjo, kad miegojau tame pačiame kambaryje, kur ir Bradas Pittas buvo apsistojęs. Bet ne tai svarbu. Tai tik egzotika, kuri veda į priekį, kaip smalsų vaiką (juokias, - aut. past.).
- Kaip Marokas pasikeitė nuo pirmosios jūsų kelionės?
- Manau, kad prieš devynerius metus Maroke buvo daugiau autentikos ir egzotikos. Tuo metu negalėjau suprasti į kokį šimtmetį papuoliau vaikštinėdama siaurom Fezo gatvelėm. Kai reikdavo gatvelėje su asiliuku prasilenkti, lįsdavau į durų nišą, kad manęs nesužeistų. Žinote, Maroko miestai vienas nuo kito labai skiriasi, todėl ir potyriai, jausmai buvo skirtingi. Ten būnant kiekviena diena yra labai skirtinga ir niekada nežinai, ką sutiksi šiandien. Tas ir žavi, traukia leistis į nuotykių jūrą.
Interjerų paprastumas, kartu ir elegancija padarė tokį įspūdį, kad net matydama praviras duris paklausdavau, ar galėčiau apžiūrėti. Turgus, švieži vaisiai, daržovės, trumpi pokalbiai su pardavėju. Visada juos prajuokinu, kai prašau prekių tik arabų kalba. Jie negali atsidžiaugti, kad noriu kalbėti ir moku kelis žodžius jų kalba. Gera energija, muzika, žmonių šiluma, šypsenos, geras oras - tai mane ir traukia sugrįžti.
- Marokas lietuviams vis dar asocijuojasi ne su įdomia pažintine kelione, tačiau su karštomis atostogomis. Tuo tarpu Jūs vykstate gyventi. Ką praranda iš viešbučio teritorijos ir turistų lankytinų vietų neišeinantys poilsiautojai?
- Ką šeimos nariai sako apie jūsų keliones ir norą grįžti į Maroką?
- Šįkart vykstame su dukrom, o vėliau prisijungs ir sūnus su vyru. Aš labai džiaugiuosi, jog visai mūsų šeimai Essaouira labai patinka. Ypač mergaitėms, kurios nekantrauja ten skristi kuo greičiau. Jos, kaip ir aš, daug miestelio gyventojų jau pažįsta.
- Kokie žmonės, jūsų nuomone, paprastai renkasi Maroką atostogoms?
- Dvasingesni, romantiški, platesnio akiračio žmonės, kurie pasiruošę viskam. Tačiau nėra stereotipo. Atvyksta įvairūs žmonės.
- Ką patartumėte įsigyti Maroke keliautojams?
- Pirmos viešnagės metu prisipirkau šviestuvų, odinių pufų, žalvarinę kriauklę ir dar keletą daiktų. Dabar esu kur kas išrankesnė savo pirkiniams Maroke. Mėgstu pradžiuginti savo artimuosius geros odos rankinėm ar sidabro papuošalais, prieskoniais, arbatžolėm, argano aliejumi. Man asmeniškai labai patinka akmenys nugludinti vandenyno bangų. Jų ir parsivežu iš Essaouir'os.
Sekmadieniniame turguje už simbolinę kainą galima įsigyti nuostabių antikvarinių rakandų: nuo monetų iki baldų. Galima rasti nuostabių berberių moterų dirbinių, vilnos kilimų, vilnonių rankų darbo megztukų ir daugybės kitų dėmesio vertų daiktų.
- Ko paragauti ir ko nevalia bandyti Maroke?
- Galbūt jau galvojote, kokiems skaitytojams bus skiriami jūsų viešo dienoraščio apie Maroką tekstai ir nuotraukų reportažai?
- Šis viešas dienoraštis iš Maroko - tai lietuvės trijų vaikų mamos pasakojimas apie tikrąsias vertybes. Gyvenime svarbiausia ne karjera, o džiaugsmas būti su savo šeima, žiūrėti ta pačia kryptimi, parodyti vaikams tikrąjį gyvenimą, bendravimą su įvairių tautybių, rasių, profesijų žmonėmis, puoselėti tikrąsias vertybes, mylėti žmones, dalintis, būti nuoširdžiu, įdomiu, spalvingu žmogumi, kad tave vertintų ne dėl žinomumo ar pasiekimų, bet mylėtų, kaip žmogų. Noriu parodyti spalvingą gyvenimą, kurį Maroke sukuria čia atvykstantys australai, amerikiečiai, prancūzai, olandai, vokiečiai, japonai.
Mano tikslas yra motyvuoti pavargusius nuo kasdienybės, gyvenimo rutinos žmones, kurie šiuo metu nuleidę rankas, nebežino ką daryti ir mano, jog gyvenimas baigėsi, Lietuvoje gyventi yra blogai, nėra darbo ir pinigų. Ne! Gyvenimas niekada nesibaigia. Tiesiog jame yra etapai, kurie keičiasi. Tai ir noriu savo rašiniais parodyti žmonėms. Juk visada gali būti ir kitaip. Gyvenimas visada gali būti įdomus ir netikėtas.
- Su kuo galite palyginti savo keliones ir netrukus pasirodysiančius rašinius?
- Mano kelionės ir įspūdžiai patirti jose su niekuo nesulyginami. Tiesiog linkėčiau kiekvienam gyventi įdomiai. Tiesiog gyventi taip, jog galėtum drąsiai pasakyti „aš gyvenu!“.
