Atėjus vasaros atostogoms su tėvais iškart susiruošėme į ligoninę sveikatos pažymų mokyklai. Iš ten išėjau labai nuliūdusi. Pasirodo, mano svoris – tikrai per mažas. Gydytoja patarė priaugti bent 2 kilogramus. Jie – labai svarbūs mano sveikatai. Tačiau nei aš pati, nei mano tėvai veiksmų nesiėmė. Galbūt ateis metas ir savaime priaugsiu svorio?
Rugsėjo 1-ąją draugės manęs paklausė, ar man viskas gerai su sveikata. Turbūt per vasarą dar labiau sudžiuvau... Grįžusi namo vonioje nusirengiau ir ilgai žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje, kol tikrai suvokiau, kad šitaip nebegalima, ir pasiryžau kokiu nors būdu priaugti svorio. Puoliau į virtuvę ir valgiau viską iš eilės.
Pasidariau tvarkaraštį, kurio tvirtai laikiausi. Pusryčiams vietoj vieno sumuštinio ir arbatos – vienas didelis sumuštinis su kumpiu ir arbata, pietums vietoj kotleto mokykloje – visas kepsnys, vakarienei – taip pat padidinta porcija. Prisikimšdavau prieš miegą. Stengiausi mažiau judėti. Taip nuolat dėjau pastangas. Jau po pusės metų džiaugiausi rezultatais: manęs nebevarstė tokie gailestingi žvilgsniai, tapau labiau pasitikinti savimi. Tėvai taip pat labai džiaugėsi manimi.
Nuėjusi pas gydytoją ji jau nebesakė, kad man reikia priaugti svorio. Po metų jau buvau normalaus kūno sudėjimo. Dabar esu devintokė ir akylai stebiu savo svorį. Nenoriu, kad nors vienas kilogramas nukristų. Patikėkit, geriau pora kilogramų viršsvorio, nei perkaręs kūnas. Labai noriu padėkoti visiems draugams, tada buvusiems šalia. Jų pagalba buvo nepakeičiama. Linkiu visiems visada siekti savo užsibrėžto tikslo, nes kai nori, viskas tampa įmanoma!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo mintimis ir patirtimi galite pasidalinti čia: