Būtent patriotiškumas ir meilė savo šaliai yra tas rodiklis, kuris geriausiai atskleidžia žmogaus požiūrį į prigimtinį instinktą – laisvę. Užsitęsusios politinės krizės bei besirutuliojančio karinio konflikto fone šie esminiai dalykai įgauna milžinišką reikšmę tautos stiprybės bei susitelkimo sampratoje kiekvieno Ukrainos gyventojo savimonėje.
Šiandien didžioji mus pasiekiančios informacijos dalis apie Ukrainą asocijuosi tik su žūtimis, kančia bei tautos nelaime. Dėl to nejučiomis prisimename skaudžiausius, įsimintiniausius ir viltingiausius įvykius, nuo stalinizmo represijų ir badmečio, iki oranžinės revoliucijos ir Maidano. Tačiau meilę Tėvynei įkūnija ne lozungai, o kasdieniškas, galbūt ne visuomet pastebimas ar laiku įvertinamas darbas, nuoširdus rūpinimasis savo krašto gerove ir ateitimi.
Mano pirmoji pažintis su Ukraina prisidėjo keliaujant po Suomiją. Čia sutikti ukrainiečiai bei su pagarba apie juos atsiliepiantys suomiai atmintyje paliko ryškų pėdsaką apie labai darbščius ir atsakingus žmones iš Ukrainos. Kiekvieną pavasarį, beprasidedant sezoniniams darbams Skandinavijos ūkiuose, į šiaurės šalis pradeda plūsti tūkstančiai rytų europiečių, tarp jų ir ukrainiečiai, norėdami praturtinti savo gyvenimą ten uždirbtais pinigais, kurie neretai po keleto mėnesių darbo viršija visų metų vidutinį atlyginimą Tėvynėje.
Pinigai, kad ir dideli, tačiau retai tikras ukrainietis ryžtasi kalbėti apie ilgalaikę emigraciją (skirtingai negu dauguma lietuvių). Kiekvieno iš jų akyse dega noras grįžti namo ir dirbti savo šaliai, siekti jos gerovės. Pačioje Suomijoje, turinčioje per 1200 km sieną su Rusijos Federacija, labiausiai vertinamas ukrainiečių darbas, daugelyje darbo skelbimų, skirtų ne nuolatinio pobūdžio darbams, yra prierašas - „pageidautina Ukrainos piliečiai.“
Todėl dar kartą galime įsitikinti, kad ukrainiečių darbštumo ir asmeninės iniciatyvos nepajėgė užgniaužti net buvusio administracinio ir komandinio ūkininkavimo pančiai. Juk tik išlaisvinta žmonių veikla neatpažįstamai pakeičia ne tik jų, bet ir mūsų gyvenimą. Galbūt toks ir yra galutinis dabartinių politinių reformų tikslas, nors ir sunkiai bei skausmingai jis vyksta?
Šiandien gali pasirodyti keista, tačiau prieš gerus pusę metų, kai lankiau draugus Umanio mieste (centrinė Ukraina), bene labiausiai mane dominantis dalykas prieš atvykstant buvo mieste vis dar stovintys Lenino paminklai ir raudonų gvazdikų puokštės, pamerktos dar nuo sovietmečio išlikusiuose betonininuose vazonuose...
Paradoksalu, tačiau nepraėjus nei kelioms dienoms nuo mano viešnagės Leninas dingo kartu su vazonais. Liko tik monomentalizmą vis dar simbolizuojantis didžiulis pjedestalas, lyg laukdamas naujo lyderio, ranka rodančio į „šviesesnį rytojų“. Kad ir kokia skaudi būtų istorija, jos puslapių negalima perrašinėti.
Deja, šiandien revoliucinėmis nuotaikomis gyvenančioje šalyje prasidėjusių neramumų fone paminklai tampa politinių manipuliacijų priemone, kurią neretai propagandos tikslais naudoja priešiškai nusiteikę kaimynai. Nevienareikšmiškai buvo suvoktas ir šis mano stebėtas istorinis sprendimas: vieni jį suprato kaip Ukrainos istorijos lemtingo lūžio momentą, kiti tikėjosi, jog tai tik laikinas politinis išsišokimas, o netrukus viskas sugrįš į senas įprastas vėžes, dar kiti atsainiai vertino kaip kovos dėl valdžios išraišką.
Save priskirčiau prie tų, kurie neabejojo, jog tai paskutinė galimybė Ukrainai išsivaduoti iš komunistinio šleifo priespaudos. Ukraina keičiasi stulbinančiai lėtai, neregėtai skausmingai ir labai nenoriai. Anos sistemos, kurią simbolizavo V. Lenino ir kitų sovietinės imperijos vadų paminklai ir skulptūros, apraiškos dar tokios gyvos ir akivaizdžios, kad neretai nejaukiai susimąstai: o ar tikrai yra taip, ką vadiname Ukrainos atgimimu...?
Tikriausiai daug kas visa tai – paminklų griūtį ir minios riksmus – pavadintų prasmės bei savojo tautos identiteto ieškojimu. Ir tai būtų tiesa. Savojo pilietiškumo ieškojimas visada buvo ir – esu tikras – visada bus neatskiriamas nuo buvimo tarp bendraminčių (patriotų), nuo atvirumo, nuo pasirengimo išklausyti ir išgirsti šalia esantį. Tačiau tai – ne tik prasmės ieškojimas. Tai – ir pats tikriausias, pats sąžiningiausias tėvynės ieškojimas...
Stebėdami įvykius Ukrainoje turime išmokti kurti ne griaudami, o pertvarkydami. Būtent taip atsiranda reali galimybė, kad aklo neigimo ir griovimo revoliucijos sėkla niekada daugiau neišdygs šioje, mums taip artimoje, šalyje.
Rašinys skirtas konkursui „Ukraina mano akimis: laimėk savaitgalį Lvove!“.