Man 24 metai, esu jauna mergina. Esu draugavusi su keturiais vaikinais. Su vaikinais pradėjau artimiau bendrauti, kai buvau 21 – erių.
Pirmą kartą pasimylėjau, kai suėjo 21 – eri, nes tuo metu mane tas vaikinas tiek dvasiškai, tiek fiziškai traukė. Gaila, kad nebuvau jam ta vienintelė, nes jis ieškojo gražuolės, kad nebūtų gėda parodyti savo draugams. Labai daug gerdavo, eidavo pas „mergas“ kaip jis sakydavo. Nerimtas buvo rimtiems santykiams.
Daugelis mano gyvenime sutiktų vaikinų nebuvo rimti arba nebuvo išsilakstę. O man tereikėjo, tik vieno, nes nebuvau ta, kuri eičiau „per“ visus ir „duočiau“ visiems vaikinams. Paauglystės laikotarpiu buvau tyra, paslaptinga, nemėgdavau švęsti su vaikinais ir su jais mylėtis. Todėl daugeliui vaikinų buvau keistuolė, tiek mokykloje, tiek kolegijoje patyčių, kad negeriu ir nerūkau bei nesikeikiu, o tik mokausi, nors ir viskuo domiuosi ir galėčiau valandų valandas su vaikinais kalbėtis apie viską.
Man patinka bendrauti su žmonėmis, skaityti knygas, žurnalus, žiūrėti filmus, klausytis muzikos, keliauti po Lietuvą, o ne „valkatauti“ ir „glamžytis“ su kuo pakliūva. Net nevaikščiodavau su trumpu sijonu arba su trumpa suknele. Su vienu vaikinu galėčiau draugauti kad ir kelis metus, bet man turi būti abipusiai jausmai, o ne vaidyba kaip iš kokių meksikiečių arba iš turkų serialų. Veidmainius labai gerai atpažįstu. Kuo mažiau su jais noriu turėti reikalų.
Dažnai susilaukiu kritikos, kad neturiu vyro ir vaikų. Taip, dėl to verkiu, išgyvenu. Bet nenorėčiau, kad mano būsimas vyras sėdėtų ant sofos priešais televizorių ir maigytų distancinį po darbo. Žinias galėtų pasižiūrėti, bet nuolat maigyti distancinį pultą be tikslo ir gaišti laiką – tai ne mano skonio vyrui. Aš pati per dieną tik apie 2 val. žiūriu televizorių, nes man pačiai atsibosta tos pačios reklamos ir tie patys veidai, laidos ir filmai.
Vyras savo žmonai turėtų padėti buityje bei gyvenime, o ne ją išnaudoti vien tik savo lytiniams poreikiams patenkinti. O tokių tvirtų, rimtų vyrų retai sutinku. Silpna pasidaro vien pagalvojus, kad galėčiau su kažkokiu netikėliu susilaukti vaikų ir pati viena turėčiau juos užauginti be vyro pagalbos. Juk vyrams šlykštu matyti, kai moterys gimdo, kai moterys žindo savo kūdikius. Jiems geriau su draugais praleisti laisvą laiką po darbo, negu su savo žmona ir vaikais.
Kadangi neturiu vaikų, tai gyvenu su tėvais, todėl matau, kaip mano tėtis sensta ir „durnėja“. Vis pagalvoju, kad nenorėčiau, kad mano būsimas vyras būtų toks kaip mano tėtis. Tėčio tinginystę ir nenorą dirbti po darbo buitinių darbų kenčiu tiek aš, tiek mano mama.
Jis pats protingiausias ir teisingiausias, nors pats padaro tik mažą dalį darbų sode, net neprisimenu, kada paskutinį kartą išplovė namuose grindis arba išnešė į lauką išpurtyti kilimą. Pats tingi paimti šakę į rankas, kai būname sode, o mums aiškina, kad eitume dirbti, o ne sėdėtumėme namuose.
Mano tėtis labai tingi išsiplauti indus, retai kada išneša šiukšles. Jau toks sustingęs, kad net baisu, kad pragulos nepasidarytų. Kai jis guli namuose, net gėda pasisakyti giminėms, kad jis guli namuose, o ne dirba. Svarbiausia, kad visiems pažįstamiems pradėjo girtis, kaip jis sunkiai dirba ir uždirba. Kai pagalvoju, ačiū Dievui, kad neturime nuosavo namo, o gyvename bute.
Visi šie išvardinti neigiami dalykai tik veja šalin mintis rinktis būsimą vyrą pagal savo tėtį. Tad merginos, paanalizavusios savo tėčio charakterį, suprasite, kad šeimyninis gyvenimas ne rožėmis klotas.
Todėl neskubėkite ištekėti, nes praėjus 10 arba 30 metų po vedybinio gyvenimo labai pasigailėsite. Rinkitės būsimą vyrą pagal savo susikurtą idealą. Tada bus daug lengviau gyventi su vyrais ir nebumbėsite ant vienišų merginų, kurios neturi vaikų ir vyrų. Dabar merginos/moterys tapo laisvesnės ir joms nereikia nei vyro, nei vaikų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame pasidalinti savo istorija, mintimis apie šeimos įtaką santykiams.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: