Diskusijos dėl būtinybės ją nugriauti, užgožusios net krantinę daug labiau sudarkiusį šaltakraujišką gražuolių medžių alėjos sunaikinimą, verčia susimąstyti, kuo ji tokia ypatinga, kad kelia nerimą net seniausiems politikos vilkams? Gal iš tiesų ji neša itin prasmingą misiją, galinčią stipriai supurtyti mūsų protus?
Negalima sutikti su peticijos iniciatorių teiginiais, kad vamzdžio pavidalo krantinės arka neturi meninės vertės ir nežadina vaizduotės, nes vien jau pasibjaurėjimas rodo neabejingumą jai. O jeigu įžvelgtume surūdijusio kanalizacijos vamzdžio išraiškoje įkūnytą paminklo šių dienų skauduliu virtusiam besaikiam vartotojiškumui, ir pats bjaurėjimas įgytų tikrąją prasmę. Todėl vietoje energijos švaistymo nereikalingoms griovimo aistroms, pavadinkime krantinės arką paminklu šiai civilizacijos rykštei, taip atkreipdami visuomenės dėmesį į jos grėsmingas pasekmes.
O štai priešais prabangaus stiklinio pastato langus išnyrantis surūdijusio kanalizacijos vamzdžio pavidalas, patogumų išlepinto ir pilvo kultui tarnaujančio pižoniško miestiečio akiai parodo kiekvienoje prabangaus gyvenimo detalėje užprogramuotą kanalizacijos vamzdį. Išryškindamas tarnavimo vartojimo dievams rezultatą, nuleidžiamą pasroviui į beribes aplinkos platybes kanalizacijos turinio, šiukšlių krūvų ir CO2 koncentracijų formoje, iš pažiūros kuklutis meno kūrinys prabyla grėsmingu sąžinės balsu į šia diena gyvenančio ir apie ateitį nesusimąstančio širdį.
Nors kūrinio autorius ar juo labiau vietą skulptūrai parinkę asmenys tokių užmačių greičiausiai net neturėjo, tai itin taikliai suveikė intuityviai, kartu patvirtinant ir gyvenimišką tiesą, kad nieko atsitiktinio ir nereikalingo mūsų gyvenimuose niekada nebūna.
Vis dėlto mielų įpročių netobulumo, ydingumo ar netgi žalingumo pripažinimas prieštarauja ambicingai individualisto prigimčiai. Todėl mieliau jau erzinančius ir apie tai bylojančius vaizdinius pašalinti iš regėjimo lauko ir, nuraminus įkyrų sąžinės balsą, apgavus ir pateisinus save, tęsti patogią visko pertekusią egzistenciją. Nesuvokiama, kad užmerkus akis prieš esamą problemą ar nugriovus nemalonius apie ją menančius vaizdinius, ji toliau lieka egzistuoti tiksinčios bombos pavidalu.
To pasekmės netruko išryškėti kosminiu greičiu net į miestų centrus besibraunančių gigantiškų prekybos centrų pavidalu, užimant jiems laisvalaikio ir kultūros objektų vietas, savo cinišku grobuoniškumu persmelkta filosofija negailestingai pavergiant visuomenės protus. Pagrindinėmis pramogomis tapus tuščiam žioplinėjimui po išpuoselėtas prekių galerijas, naują priklausomybę gimdančiai apsipirkinėjimo manijai ir besaikio vartojimo tradicijoms, baigiame save paversti pačių bukumo, tuščiagarbiškumo ir godumo įkaitais, kartu pavirtę ir negailestingais planetos naikintojais.
Vartojimo objektais tampa absoliučiai viskas – net gamta, žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Šiandien nieko jau nestebina absurdiška mada trenktis tūkstančius kilometrų tam, kad garsiame Egipto ar Turkijos kurorte praleisti atostogas neiškeliant kojos iš penkių žvaigždučių viešbučio, mirkstant dirbtiniame vandens baseine ir godžiai kemšant į skrandžius kilogramus auginantį „viskas įskaičiuota“ asortimentą. Draugų ratas papildomas tik naudingomis pažintimis, o gamta reikalinga tiek, kiek gali papildyti kišenes ar būti beprotiškiausių aistrų, niokojančių ją pačią tenkinimo objektu.
Vartojimo kultūros nestabdo net ir ant galvų griūvantys prekybos centrų stogai, o vartojimo sūkurio įsuktam žmogui, greitai pasimiršta, kad iš jo sunkiai uždirbtų grašių besipelnantieji net ir šios tragedijos akistatoje prioritetą teikia tik pinigų ir prekių, o ne jo gyvybės išsaugojimui. Šiame absurdiško vartojimo rate sąmonėjanti ir savo nuomonę turinti visuomenė reikalinga mažiausiai. Todėl dosniai finansuojami kapitalizmo ruporai ištikimai ir stropiai visais įmanomais būdais buria pilvo kultūrai ir blizgiom įvaizdžio detalėms tarnaujančiųjų armijas, sėkmingai suviliodami juos beprotiško vartotojiškumo vaistais nuplauti net pajamų šaltinio praradimo nuoskaudas.
Skaitymas, menas, kultūra tampa ne tik nemadingu, bet ir nuobodžiu reiškiniu, dėl to dar sparčiau auginame lojalių vartotojų gretas ir teikiame džiaugsmą iš to lobstantiems. Tuo tarpu didėjantis abitūros egzaminų neišlaikančiųjų beraščių procentas politikams rūpi daug mažiau, nei būtinybė pašalinti iš mokyklos pavadinimo vienos talentingiausių lyrikių, Salomėjos Nėries, vardą.
Štai kodėl krantinės arka privalo išdidžiai stovėti, nešina paminklo pražūtingoms vartojimo pasekmėms vėliava. Vienintele kritikos strėle būtų jos vertės neatitinkanti kaina, esanti to paties vartotojiškumo ir godumo pasekmė. Vis dėlto nugriovus ją iššvaistyti pinigai tikrai nesugrįžtų, o tik dar labiau pasipildytų ir taip perpildytų sąvartynų turinys, kai tuo tarpu pats meno kūrinys yra racionalus antrinių žaliavų panaudojimo pavyzdys ir puikus ekologinis sprendimas.
Atvėręs akis visuomenei, jis virstų net neįkainojamu. Todėl ne griauti, o daugiau tokių skulptūrų statyti reikia. Būtina įrengti po analogišką vamzdį prie kiekvieno prekybos centro, o dar geriau savo galvose, kad kaskart prieš atverdami pinigines naujam nereikalingam niekučiui ar akcijos peršamam brukalui, aklai nerdami į beprotišką „Jamam“ bangą, savęs paklaustume, ar jo mums tikrai reikia.
Juk kiekvienas toks vartojimo veiksmas yra ir papildoma vinis į trapios išvargintos Planetos karstą, nekalbant apie tai, kad taip prisidedame ir prie vergiškomis sąlygomis dirbančių žmonių išnaudojimo trečiojo pasaulio šalyse, iš kur atkeliauja be saiko vartojamų ir netrukus šiukšlių krūvomis virstančių prekių asortimentas. Todėl būtina pagaliau traukyti šį absurdišką vartojimo voratinklį, pradedant nuo požiūrio keitimo, paskatinamo, kad ir šio surūdijusio vamzdžio išraiškos.
Tačiau vartotojiškumui vergaujančių madų, pramogų ir Seimo podiumų manekenės ar į užtarnautą poilsį išėję politikai tarsi uolios pagonių vaidilutės stoja sergėti šventą vartotojiškumo aukurą.
Reikalaujama nedelsiant griauti veikiausiai į jų sąžinės likučius besibeldžiantį atributą, taip siekiant sutrypti bent kiek blaivėjančią, iš aklo konformizmo liūno ir tarnavimo pilvo bei įvaizdžio kultui besivaduojančią mintį, prieštaraujančią skrupulingai puoselėjamoms liberalizmo tuštybės apraiškoms.