Mergina turi tikslą - susitaupyti pinigų, kad turėtų gyvenimo pradžiai svečioje šalyje, kur ketina pabūti mažiausiai metus. O man smalsu – ar ji irgi bus koneveikiama kaip emigrantė, o gal tai bus tik ilgalaikis turizmas?
Lietuvoje „emigrantas“ tolygus keiksmažodžiui – išdavikas, pasipūtėlis, (...) geresnio gyvenimo medžiotojas, niekam tikęs, nepritapėlis ir t.t. Pamenu, gavau laišką iš savo buvusio vado, kuris skambėjo maždaug taip: „Na va – ir tu jau emigrantė!“. Nežinojau tuomet, kaip jaustis – kalta ar laiminga. Dabar jau žinau.
Lietuvišką spaudą skaitau kasdien – ačiū didžiam laimėjimui – internetui. Straipsnių apie emigrantus antraštės labai retai nuteikia draugiškai – nėra, ko stebėtis, juk „pabėgom iš Lietuvos geresnio gyvenimo ieškoti“, nors neabejoju, kad visi „tyliai“ žino, kad tai tik viena iš stigmų, nes kiekvienas žmogus laisvas rinktis savo gyvenimo kelią, ypač dabar, kai atsivėrusios sienos į užsienį...
Kiekvienas lietuvis, jau kaip tikras vakarietis (kaip ta mano jaunoji kolegė), gali susigalvoti tiesiog pagyventi kitur – tam, kad pamatytų pasaulį... Skirtumas tik tas, kad mano jaunoji kolegė jau žino, kad jai niekur nebus lengviau ar geriau, nes jau čia, Škotijoje, ji yra dirbusi po 12 valandų per dieną už minimalų atlyginimą, o dažnas mano tautietis apie tą išsvajotą „lengviau“ sužino tik atvykęs į vietą... Ir tuomet emigracija nusidažo visai kitomis – kovos už būvį – spalvomis.
Taigi pavydėti taip vadinamiems emigrantams tikrai nėra ko, kaip ir nėra ko ant jų pykti – jie tiesiog pasirinko pagyventi kitur, ir šis pagyvenimas daugeliui tampa tikru patirties bagažu.
Per aštuonerius emigracijos metus esu ne kartą paklausta, kodėl emigravau iš Lietuvos ir ar ilgai ketinu gyventi Škotijoje. Į pirmąjį klausimą visuomet atsakau be ilgų svarstymų – nuo vaikystės buvau „įsimylėjusi“ anglų kalbą ir visuomet turėjau rožinę svajonę - bent pabuvoti šalyje, kur kalbama angliškai. Bet tik ne į Ameriką! Ji per toli.
Aplinkybės susiklostė taip, kad vieną vakarą teko nuspręsti – ar vėl bandau viską iš naujo Lietuvoje, ar išvykstu į Didžiąją Britaniją. Be abejonės, tąkart nugalėjo meilė anglų kalbai ir naujos patirties troškulys, nors rizikos buvo labai daug – artėjau prie penkiasdešimties ir važiavau, kaip sakoma, į nežinią...
Atsakymas į antrąjį klausimą iki šiol verčia ilgam susimąstyti ir dažniau priklauso nuo to, kaip tą dieną sekėsi... Galėčiau išvardinti visą sąrašą teigiamų gyvenimo Škotijoje pusių ir tokį patį ilgą sąrašą dalykų, kurie nepatinka Lietuvoje, tačiau metams bėgant vis labiau pasiilgstu to, kas vadinama gyventi SAVO šalyje, kalbėti SAVO kalba, žodžiu, būti savu savoje žemėje. Žinau, kad realus sugrįžimas nebus lengvas, todėl tam pradėjau ruoštis jau dabar. Net jeigu tai užtruktų dar keletą metų, gera žinoti, kad vieną dieną ir aš grįšiu namo.
Neseniai viena pažįstama Lietuvoje nuoširdžiai patarė – tik niekam nesakyk, kad ruošiesi sugrįžti, žmonės juoksis ir apkalbės! Žinau, atsakiau, žmonės visuomet suras priežasčių juoktis ir apkalbėti, o man gera žinoti, kad galiu laisvai rinktis, kur ir kaip gyventi, lygiai taip, kaip mano jaunoji kolegė iš Škotijos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: