A.Raatikainen pirmiausia įsimenama kaip puiki šokėja. Ji patraukia dėmesį savo stipriais, tiksliais judesiais. Bet didžioji jos vertybė – šokio spektakliai ir kompozicijos, sukurti tiek šiuolaikinio šokio atlikėjams, tiek ir Suomijos nacionalinio baleto trupei. Už 1995-1998 metų veiklą bei spektaklį “Komentarai”, kurį matėme ir Lietuvoje, Suomijos prezidentas jai suteikė šokio meno profesorės titulą, o “Komentarai” buvo pripažinti geriausiu metų šokio kūriniu Suomijoje. Įspūdingais video vaizdais ir originalia jų sinteze su judesiu pasižymėjo A.Raatikainen spektakliai „Opal-D“ (2000) ir „Labile Mobile“ (2002). Šokio kritikai šią smulkaus sudėjimo choreografę, nepaisant jos jau pasiektų laimėjimų, vis ar vadina jauna ir pribloškiančiai talentinga.
Festivalyje gegužės 6 d. matysime naujausią A.Raatikainen spektaklį „Srovė“. Jau ankstesniame savo spektaklyje „Omen“ choreografė žaidė gyvūnų įvaizdžiais, ieškodama juose panašumo su žmogumi. „Srovėje“ taip pat žmogiškasis ir gyvuliškas pradas kuria begalinį mistinį dialogą. Tai minimalistinis solo šokis, įsiskverbiantis į minčių vidų ir iškasantis atmintyje įsirėžusius vaizdinius.
A.Altokoskis, dar vaikystėje supratęs, kad norės būti šokėju, vis tik po mokyklos baigimo kurį laiką dirbo socialinį darbą. Tai jam padėjo pažinti žmones, įsigilinti į kasdienio gyvenimo džiaugsmus ir nelaimes. 1982-1987 m. jis studijavo šokį Suomijos teatro akademijoje, baigęs dirbo šokio pedagogu Suomijoje ir Nikaragvoje, šoko kitų choreografų kurtuose spektakliuose ir kompozicijose. Nuo 1991 m.A.Aaltokoskis pats pradėjo kurti, o 1993 m. jam Suomijos švietimo ministerija suteikė šokio meno profesoriaus vardą. “Man poezija ir šokis yra raiškos priemonės, kurios padeda sielai skraidyti“, – sako choreografas.
Jo kompozicijose “Nakties sargybinis – Septynių sielų piligrimystė”, “Iš vienos sėklos”, “Žingsniai už balsų”, “Sachara”, “Pažadai”, “Vizijos” ir kitose labai ryškios jo kelionių ir socialinio darbo inspiruotos humanistinės temos – apleidimo ir mirties neišvengiamumas, troškimas palikti savus pėdsakus, privatumo būtinybė ir bendruomeniškumo jėga. Scenoje jis sukuria netikėtus primenančius vaizdus, patvirtinančius amžinąją gyvenimo slinktį.
Spektaklyje „Šviesios svajos“, kurį pamatysime ir Vilniuje, idėją A.Altokoskiui įkvėpė šiuolaikinio modernaus žmogaus, priversto nešioti žiniasklaidos sukurtą etiketę, įvaizdžiai. Jo manymu mūsų pasąmonė sapnuose atspindi dienos metu regėtus vaizdinius ir ten mes galime tais vaizdiniais manipuliuoti, pasiekdami realybėje išsvajotą, bet taip ir nepasiektą tikslą.
Kaip „Nomadi“ nariai yra populiarūs Suomijoje, taip choreografė Olga Žitluchina yra populiari Latvijoje ir Lietuvoje. Ši niekuomet žodžio ir judesio „kišenėje neieškanti“ šokio kūrėja jau ne kartą viešėjo Vilniuje ir Kaune, festivaliuose pristatydama naujausius savo kūrinius. Net savo trupės pirmojo kūrinio „Silkės atostogos“ premjerą O.Žitluchina rodė Lietuvoje.
Po to Olgos Žitluchinos šokio trupės pasirodymus sėkmė lydėjo festivaliuose Lenkijoje, Budapešte ir Niujorke. Nuo 2003 m. trupės augimas tapo itin akivaizdus, ji tapo profesionalia. Jau šešetą metų O.Žitluchina dėsto Rygos choreografijos mokykloje ir Latvijos kultūros akademijos Choreografijos skyriuje, kurioje jos pastangomis įkurta Šiuolaikinio šokio katedra.
O.Žitluchinos spektakliai – visuomet apie tą patį: kasdienybės nuobodulys vaikomas geromis netikėto humoro dozėmis, o moterys ir merginos nuolat dūsauja dėl jų nepastebinčių vyrų. Naujausias jos spektaklis taip ir vadinasi – „Ir vėl apie tą patį. I dalis“. Laukiantiems antrosios dalies teks nusivilti – ji jau buvo sukurta prieš kelerius metus.
Tą patį vakarą drauge su O.Žitluchinos šokio trupės spektakliu bus parodytas ir jos mokinės Antos Prieditės šokio spektaklis „Dar vienas vakaras, dar vienas rytas“.
