Lietuvoje yra 17 žuvų pralaidų, dar 29 reikėtų, kad būtų galima sušvelninti gamtai ir žuvų ištekliams padarytą žalą.
Išskiriami trys žuvų migracijos kliūčių tipai — įveikiamos kliūtys, kurias žuvys įveikia esant bet kokiam vandens lygiui, sunkiai įveikiamos kliūtis — kliūtys, kurias žuvys gali įveikti tik esant vidutiniam daugiamečiui arba aukštesniam nei vidutinis vandens lygis ir neįveikiamos kliūtys.
Pastarąsias dvi būtina šalinti ar padaryti galimybių žuvims jas įveikti. Jos gali būti ne tik veikiančios ar apgriuvusios hidroelektrinės, vandens malūnų liekanos, bet ir natūralios — bebrų užtvankos, slenksčiai ir kriokliai. Lietuvoje suskaičiuojamos 33 užtvankų liekanos, trukdančios žuvų migracijai, kurias būtina pašalinti.
Galimos 9 tipų žuvų pralaidos. Nuolat veikiančios — latakiniai, akmeniniai, kūdriniai, laiptiniai, slenkstinės žuvų greitvietės ir žuvų apvadai bei cikliškai naudojamos pralaidos — žuvų šliuzai, žuvų keltuvai, žuvų perkėlimo kompleksai.
Pastarieji trys yra naudojami žuvų migracijos metu. Gyvosios gamtos inspektoriams jie nelabai patinka. Jei žuvų migracija prasideda anksčiau nei įprastai, o šliužai dar nebūna atidaryti — prie užtvankų besiburiuojančios vertingosios žuvys tampa lengvu brakonierių grobiu.
Pačios žuvų pralaidos yra sudėtingi įrengimai. Iškasti paprastą griovį, aplenkiant užtvanką dideliu lankstu, neužteks. Reikalingos įvairios pertvaros, kanalo dugne susodinti akmenys kuria užuovėjas ir kūdras, kuriose žuvys gali pasiilsėti, o lašišinės žuvys tikrai nekeliaus siaurais ar tamsiais tuneliais, joms būtina matyti dangaus skliautą.
Žuvys joms skirtų pralaidų paprastai neranda. Jas būtina ten atvilioti užtikrinant optimalų upės tėkmės greitį. 10-50 m iki užtvankos turi būti sukuriamas trigubai mažesnis už kritinį upės tėkmės greitis. Žuvys į pralaidas taip pat vyliojamos sukuriant elektrinį lauką ar kvapais, tačiau tai taikoma didelėse užtvankose, siekiančiose ir 25 metrų aukštį.
Panaši koncepsija turėtų laukti ir Kauno hidroelektrinėje, jei kada nors būtų imtasi kurti žuvų pralaidas joje. Žuvų tada greičiausiai lauktų specialūs liftai, perkeliantys jas per 15 metrų aukščio statinį.
Iki pastatant Kauno hidroelektrinę, 50 procentų apie 50 procentų lašišų neršto būrio migruodavo į Nemuno vidupio bei aukštupio intakus, pasiekdavo Baltarusiją. Dabar pagrindinės lašišų nerštavietės yra Neryje, o ypač jos intake — Žeimenoje.
Lašišinės žuvys vertingos ne tik kaip delikatesas. Ji labai svarbus aplinkos švaros indikatorius, o taip pat turtina visą ekosistemą. Lašišoms išnykus iš dalies upelių jos paliko tuščią nišą, nes kitų tokių didelių žuvų ten nebėra. Nuo jų priklauso ir kitos žuvų ir gyvūnų rūšys, mikroorganizmų rūšys.
Išneršusi lašiša labai dažnai miršta dėl išsekimo, tik dešimtys kilogramų mėsos nenueina veltui. Lašiša pietauja vėžiai ir mikroorganizmai, o jais kitos žuvys. Įrengus bent dalį pralaidų ir iš naujo įveisus lašišas, išloštų ne tik žvejai, bet ir visa gamta.