Mano išskirtinė kelionė: Nepalas

Nepalas – šalis, įsispraudusi tarp dviejų gausiai apgyvendintų valstybių – Indijos ir Kinijos. Daugiau nei pusę šalies teritorijos užima aukščiausi pasaulio kalnai Himalajai, o pietuose plyti lygumos. Tai ne pirma mano kelionė į Aziją, tačiau po jos šį žemyną tiesiog įsimylėjau.

Lėktuvui iš Delio priartėjus prie Katmandu ir likus maždaug 100 km. iki oro uosto, ėmėme sukti ratus – dėl rūko nerekomenduojama leistis. Kilo nerimas: kad tik negrįžtume atgal ir nesusijauktų atostogų grafikas. Tiek Delyje tiek Katmandu rūkai – dažnas reiškinys. Ne visi lėktuvai išskrenda ir ne visi nusileidžia ten, kur turėtų. Tačiau po maždaug poros valandų sukinėjimosi (gerai, kad pakako kuro), pajudėjome. Virš debesų pasirodė snieguotos Himalajų viršūnės…

Nepalas – viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Šalis, turinti tokių gamtos turtų, kaip aukščiausi pasaulio kalnai, sraunios upės, dažnai neturi elektros (o tos elektros energijos, kurią pagamina, didžiąją dalį eksportuoja). Pavakariais parduotuvėse žiba blankios saulės kolektoriais sugeneruotos švieselės ar žvakės. Mažai kas turi šaldytuvus – kokia prasmė, jei nėra elektros energijos?

Fotoaparato bateriją pakrauti galima vakarais, nuo 18 ar 20 val. Naktį elektra vėl išjungiama. Ar bus šilto vandens viešbutyje priklauso nuo to, ar labai saulėta buvo diena ir prišildė juodą bačką ant stogo, ir ar kiti viešbučio svečiai šilto vandens neišleido.

Bet šie maži nepatogumai išlepinto europiečio akimis, netrukdo džiaugtis šalies kultūra, architektūros ir gamtos stebuklais. Tai padeda pajusti tikrą nepalietišką dvasią, kultūrą, ir suprasti, kad laimė slypi ne materialiuose dalykuose.

Palankiausias metas keliauti – spalio, lapkričio mėnesiai, bei periodas nuo vasario iki balandžio. Žiemą kalnuose įsikūrusiuose miestuose temperatūra kartais nukrenta iki 0°C, o būstai juos nešildomi. Nuo birželio vidurio iki spalio pradžios Nepale būna musoninių liūčių sezonas, kalnus užkloja debesys, todėl tai irgi nėra geras metas atostogoms šioje šalyje.

Šiuo metu Nepalas skaičiuoja 2070-uosius metus. Metai taip pasislinko dėl to, kad pagal Nepalo kalendorių kai kurie mėnesiai turi daugiau dienų. Lietuvos ir Nepalo laikas skiriasi 3 val. ir 45 minutėmis.

Nepaliečiai labai pamaldūs. Daugybė žmonių neša aukas dievams – virtus ryžius, duoną, vaisius, puošia jų statulėles gėlėmis. Maistu apdrebia dievukų burnas, liečia statulėles pirštais, o vėliau – savo kaktą – užtepa raudoną tašką. Raudona spalva induizmo religijoje reiškia džiaugsmą, teatrą, mirtį, pakilią nuotaiką, meilę. Ištekėjusios moterys raudonai išsitepa ir plaukų sklastymo pradžią.

Apie 76 proc. šalies gyventojų dirba žemės ūkyje, apie 5 proc. – turizmo sektoriuje, o likusieji – valstybinėse institucijose. Vidutiniškos suaugusio nepaliečio metinės pajamos ~ 200 USD.

Taksi mūsų jau laukė. Lagaminus greitai griebė nešikas, pavežė juos 20 metrų iki automobilio, ir optimistiškai jautėsi nusipelnęs neblogo pundelio arbatpinigių – juk tokį sunkų darbą nudirbo. Gerai tie kalbos skirtumai kai galima prisimesti, jog visiškai nesuprantame, kai jis tarptautiniais gestais bando parodyti, jog arbatpinigių tikisi bent trigubai daugiau. Ir štai, mes keliaujame link savo viešbučio.

Katmandu – sostinė, didžiausias Nepalo miestas, išsidėstęs Himalajų tarpukalnės slėnyje prie nepaliečių šventa laikomos Bahmati upės.
Pirmiausia atvykome į viešbutį Thamelio rajone. Tvarkingas kambariukas išklotas žaliu kilimu, pro langą atsiveria žavus vaizdas į juodus boilerius vandeniui šildyti. Bet juk ne pro langą žiūrėti atvažiavom.

Daugybė induizmo dievukų, šventyklų, varpų, savita architektūra, siauri namai itin žemomis durimis, medžio raižiniais dekoruotais mažais langeliais, margi žmonės, zujantys gatvėse arba ramiai sėdintys ant šventyklų laiptelių ir bendraujantys arba prekiaujantys kūrė savitą Katmandu atmosferą.

Siaurais mediniais laiptais užlipome į vieną induistų šventyklą. Prieblanda. Centre už grotų raudona ochra išteptas dievukas, aplink jį – maistas, gėlės, žvakės, sandalmedžio smilkalai. Tikintieji vis paskambina varpais. Kampuose – spurda ir dairosi du už kojų pririšti gaidžiai. Matyt, vargšai greit bus paaukoti.

Čia pat ir Gyvosios deivės Kumari namai. Gyvąją deivę fotografuoti griežtai draudžiama, o nosį pro langą ji kyšteli apie 16 val. Jei yra noro, žinoma.

Kumari – maža 3-5 m. juvelyrų kastos kilmės mergaitė, dalyvaujanti tiek Nepalo budistų tiek induistų apeigose, praėjusi didžiulį konkursą šiam titului užimti. Ji turi atitikti tam tikras 32 Kumari savybes, pvz., akių spalva, dantų forma, mokėjimas liežuviu pasiekti nosį, o per visą gyvenimą neturi būti praliejusi nei vieno kraujo lašo.

Paskutinis mergaitės patikrinimas, ar joje gali būti įsikūnijusi deivė – naktis kambaryje, pilname per šventę paaukotų gyvūnų galvų. Jei ji neišsigąs – taps Kumari. Pasirodžius kraujui, manoma, kad deivė įsikūnija kitoje mergaitėje, o buvusi Kumari grįžta į savo šeimą ir turi gyventi normalų gyvenimą, kas nėra lengva.

Viduramžiškuose Katmandu slėnio miestuose iš viso gyvena trys Kumari, tačiau karališkoji Katmandu Kumari laikoma pačia svarbiausia ir artimiausiai susijusia su buvusia monarchija.

Bouddhanath - į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 2000 m. senumo, 36 m. aukščio stupa – didžiausia Nepalo šventykla, viena iš švenčiausių budistų vietų.

Ši stupa stūkso senoviniame prekybos kelyje su Tibetu. Daugelį šimtmečių pirkliai čia sustodavo pailsėti ir pasimelsti. Ir dabar didžiulis baltas kupolas iš aukšto žvelgia į apylinkes viską matančia akimi.

Daug budistų čia atlieka khorą. Khora – ritualinis ėjimas aplink stupą, smilkalų, gėlių aukojimas, ritualinių vėliavėlių kabinimas ant stupos. Teigiama, kad aukos ir malda prie Bouddhanath stupos, turi didžiulę išsipildymo jėgą, atveria kelią galingam dvasiniam tobulėjimui. Ne veltui kitas stupos vardas yra “Norus išpildančioji brangenybė”.

Pashupatinath – vienas svarbiausių induistų šventyklų kompleksų pasaulyje, įsikūręs ant šventosios upės Bahmati kranto. Aplink gausu dievo Šivos simbolių. Čia nuolat vyksta induistų laidojimo ceremonijos.

Mūsų apsilankymo Nepale metu – kovo mėn. pabaigoje Bahmati upė buvo nusekusi – belikęs siauras upeliukas. Vienoje upės pusėje – specialūs postamentai mirusiesiems deginti, kremacijos, kambariai, kuriuose baltai apsirengęs kelias dienas turėtų gedėti vyriausias mirusiojo sūnus; kitoje upės pusėje šventikai, besidalinantys maistu su čia pat lakstančiomis beždžionėmis bei karvėmis, oranžinės spalvos atsiskyrėlių drabužiais apsirengę sadhu, mielai pozuojantys turistams ir prašantys pinigų, turistai, piligrimai, fotografai. Keistas salsvas kvapas.

Išdžiūvusios upės dugnu bėgiojantys vaikai, renkantys nuodėgulius, aukas, mirusiųjų skaras pardavimui bei pinigus, kartu su pelenais sumetamus į upę. Gyvenimas verda.

Legenda pasakoja, kad dievai Šiva ir Parvati atvyko į Katmandu slėnį, ilsėjosi prie Bahmati upės. Šiva buvo taip sužavėtas upės ir aplinkinių miškų grožio, kad jie su Parvati pasivertė elniais ir apsigyveno miške. Galiausiai Šivą rado kiti dievai, tačiau jis iš čia trauktis nenorėjo. Šiva pranešė, kad gyvendamas Bahmati upės slėniuose, bus žinomas kaip Pashupatinath – gyvūnų viešpats. Todėl tikima, kad kiekvienas, kuris ateina į Pashupatinath šventyklas – neatgims kaip gyvūnas.

Paragavome vietinių patiekalų. Tradicinis jų patiekalas – lėkštė, kurioje yra keli maži indeliai su lęšių padažu, vištienos arba žuvies kariu, troškintomis žolelėmis, aštriu padažu, ryžiais ir traškiu blynu – Nepalo duona. Visko, apart mėsos ar žuvies gali papildyti nemokamai, kiek tik pageidausit.

Senutėlis autobusas, prastais amortizatoriais ir nuolat atsidarinėjančiu langu puškavo kaimais, kalnų serpantinais, vežė mus į Pokharos miestą. Autobusais nepaliečiai veža viską: didžiulės šeimos su vaikais įlipa į vidų (jei nebūna sėdimų vietų – pyksta), ant stogų sukrauna bagažą, netgi ožkas. Keliuose ypač verti dėmesio yra vilkikai: spalvingi TATA, lotosų ir Krišnos paveiksliukais išmarginti, įmantriai pavadinti (pvz., Road Eagle, Road King ir pan.).

Pokharoje aplankėme Devi krioklius, požeminius urvus, tarpeklį ir Kalnų muziejų - įdomu buvo pasižiūrėti ir pasiskaityti apie Himalajų susiformavimą, augmeniją, gyvūniją, Nepalo tautelių tradicijas ir sniego žmogų jetį.

Jetis - padaras vertas atskiro aprašymo. Tai mistinis personažas – sniego žmogus, gyvenantis Himalajų kalnuose. Vietiniai kalnų gyventojai jau šimtus metų teigia, kad jis egzistuoja. Jetis Nepale neblogai įsitvirtinęs: vietinės avialinijos vadinasi “Jeti airlines”, pinigų keitykla – “Jeti money exchange” ir t.t.

Kadangi šiaurinėje Nepalo dalyje, kur viename iš vienuolynų saugomas ječio skalpas nebuvome, teko tenkintis tuo, ką matėme Kalnų muziejuje.

Pirmosios žinios apie jetį Himalajuose pasklido 1906 m., kai vienas Himalajų tyrinėtojas pamatė kalnuose didelę nuo jo bėgančią slėptis būtybę. Vėliau, daugėjant ekspedicijų į Himalajus, daugėjo ir žinių apie jetį. Buvo netgi išleistos ekspedicijos specialiai ječio paieškoms. Jos nesugavo šio padaro, bet atrado daug pėdsakų, nepanašių, į kitų, žinomų būtybių pėdsakus.

Naktį praleidę Pokharoje ir viešbučio restoranėlyje sukirtę tradicinius Nepalo pusryčius – kiaušinienę bei porą skrudintos baltos duonos riekių su džemu, pajudėjome į Nayapool, iš kurio pradėsime savo kelionę į kalnus.

Poonhill žygis – vienas populiariausių, gražiausių trumpųjų žygių Anapurnos regione. Beje, vienas iš lengviausių. Jo metu per 4-5 dienas kalnais sukariama apie 60 km. Lietuvoje prieš šį žygį porą mėnesių lankiau intensyvią aerobiką. Vertėjo, ir dar kaip!

Pirmoji diena lengva, tik 4 valandos lipimo. Truputį palijo – atsirado proga panaudoti lietpalčius, kuriuos specialiai pirkome Pokharoje. Užkąsti ir atsigerti arbatos stodavome svečių namuose, vadinamuosiuose teehous‘uose, kurių toje Himalajų vietoje apstu.

Ten gyvenantys kalnų žmonės įrengia keletą kambarių turistams, augina daržoves, gamina maistą, parduoda vandenį. Porcijos didelės. Pavalgyti galima už 4 - 5 Lt, o 2 žmonėms pernakvoti už 7 – 8 Lt.
Maistas – daugiausia makaronai, ryžiai su kiaušiniu ir daržovėmis, bulvės, kelios rūšys sriubų, duonų, kiaušinių patiekalų. Retkarčiais galima rasti vištienos, kuria gidas nepatarė žavėtis: nėra elektros, nėra šaldytuvų.

Svečių namuose kambarių kokybė ne visur vienoda, tualetai bendri, dušas gali būti vienas 10-čiai kambarių, o šiltas vanduo bus tik didelės sėkmės atveju. Kai kur 6 kv. m. kambarėlyje per kartoninę sieną galėsite klausytis melodingo kaimyno už sienos knarkimo, todėl jautresniems keliautojams verta apsirūpinti ausų kištukais.

Pirmąją dieną apsistojome 1540 m aukštyje. Pro mūsų svečių namų balkoną matyti nesibaigiančios Himalajų terasos, saulės apšviesti kalnai... Pažvelgęs į juos jautiesi dar taip žemai. Ryt laukia sunkesnė diena.

Ryte, po pusryčių, kalnų keliukais ir kaimeliais lipome į kitą mūsų sustojimo vietą – Ghorepani 2775 m. aukštyje. Lipant vėrėsi nauji vaizdai, terasos, debesys, Himalajų džiunglės, baltų ir raudonų rododendrų, didelių, apsamanojusiais kamienais giraitės, pilnos paukščių, beždžionėlių.

Oras pastebimai vėsesnis, nei kalnų papėdėje. Svečių namų valgyklos viduryje kūrenamas didžiulis cilindro formos pečius. Nespėję užlipti ir suliję turistai turi kur išsidžiovinti drabužius. Šie svečių namai pakankamai prabangūs: yra netgi europietiškas tualetas ir karštas dušas. Tiesa, man nuėjus į dušą ir išsimuilinus dingo elektra, tačiau jau po poros minučių atsirado.

Prieš 5 val. ryto dangus buvo giedras ir žvaigždėtas – mintis, kad turėsime galimybę pamatyti didžiuosius Himalajų kalnus džiugino. Išgėrę arbatos patraukėme į valandos kelionę aukštyn į Poonhill (3210 m.). Pasak gido, jei būtume dūmę pasišokinėdami – būtume pakilę per 40 minučių. Lipant atsivėrė vis gražesni vaizdai: amžinųjų snieguotų kalnų viršūnės tamsoje, pirmasis saulės spindulys vis drąsiau šviečiantis iš už kalnų.

Ir štai, pagaliau mes viršuje. Ką tik patekėjusi saulė nuauksino Himalajų gigantų Dhaulagiri (8167 m.) ir Anapurnos (8091 m.) viršūnes, palietė kitų kalnų viršūnių labirintą...

Apačioje švelni ir melsva debesų jūra – magiškas vaizdas. Didingos gamtos spalvos, kurių neįmanoma pamiršti...

Lipant žemyn kojos jau nebelabai norėjo lankstytis – 2 mėnesių aerobikos užsiėmimų akivaizdžiai buvo mažoka. Paprasčiau būtų ne šiaip lipti, o kojas kiloti rankomis. Oras vis kaito.

Kitą dieną aplankėme Nepalo pietuose esančias džiungles – Čitvano nacionalinį parką. Džiunglėse knibžda įvairios gyvūnijos: apie 400 rūšių paukščių bei apie 50 rūšių žinduolių: meškų, raganosių, dramblių, leopardų ir kt. Čia galima aplankyti dramblių prieglaudą, etnografinį kaimelį su iš dramblio ir bulių mėšlo drėbtomis trobelėmis ir daugiau sužinoti apie vietinių žmonių gyvenimą.

Dauguma čiabuvių – pabėgėliai iš Indijos, šiame krašte įkūrę savo gyvenvietes, besiverčiantys javų ir gyvulių auginimu, žvejojimu.

Rekomenduotina sutemus vaikštant miestelio gatvėmis, turėti prožektorių – kitaip atsiveria visos galimybės įminti į dramblio blyną – juk gatvės neapšviestos.

Čitvane plaukėme kanojomis, stebėjome paukščius bei krokodilus. Vėliau džiunglėse stebėjome žvėris. Pasak gidų, jei puls raganosis, reikia bėgti zigzagais – tuomet jis nespės susigaudyti kurlink reikia vytis; o jei puls meška – zigzagai nebepadės, belieka melstis. Gidai tuomet bandys leisti garsus meškai nuvilioti.

Laimei, meška mūsų nesivijo o raganosį stebėjome tik iš tolo. Vakare, jodinėjant ant dramblio, raganosio saugotis jau nereikėjo - jie žmogų ant dramblio traktuoja kaip dramblį, su kuriuo sugyvena draugiškai.

Kitą dieną patraukėme į Nagarkotą. Šis kaimelis garsėja nuostabiais Himalajų vaizdais ir galimybe ryte saulei tekant pamatyti Everestą - aukščiausią pasaulio kalną, 8848 metrus pakilusį virš jūros lygio, dar Nepale vadinamą Samargatha. Šis kalnas stūkso Nepale, netoli Tibeto sienos. Everesto šlaituose randama suakmenėjusių žuvų liekanų, kas liudija, kad kažkada čia buvo jūros dugnas.

Nepalo turizmo agentūros siūlo daugiau, nei 2 mėnesių trukmės ekspediciją į Everestą (beje, tai pati brangiausia ekskursija – kainuoja apie 50 000 USD). Daugybė alpinistų Everesto viršūnės taip ir nepasiekė dėl nuovargio bei šalčio. Juk Everesto viršūnėje būna -60°C.

Kai pasiekėme viešbutį ant kalno viršūnės – temo. Saulėtekį bus galima stebėti nuo viešbučio stogo. Vakarienės nuėjome į viešbučio restoraną pasišviesdami mobilaus telefono prožektoriumi. Degė žvakelės. Jauki ir romantiška atmosfera. Elektra atsirado apie 20 val. vakaro.

Deja, ryte apylinkes gaubė rūkas. Per švelniai oranžines rytmečio spalvas vos ne vos ryškėjo artimesnių kalnų linija, Everesto nebuvo matyti.

Bhaktapur – senoji Nepalo sostinė, yra visai šalia Katmandu. Sunku suprasti, kur baigiasi Katmandu ir prasideda Bhaktapur miestas. Bhaktapur senamiestis pasižymi unikaliomis šventyklomis, medžio ir akmens dirbiniais. Čia galima pamatyti ir šalia daugiabučio prie gatvės lesinamas vištas, aliejuje kepamas bandeles ir blynus, dubenyse skalbiamus drabužius ir pagarbą, atiduodamą daugybei dievų prie jų šventyklėlių.

Paskutinė diena Katmandu skirta dar kartą pasivaikščioti po Durbar skverą, atsipalaiduoti ajurvedinio masažo salone, pasirūpinti lauktuvėmis ir suvenyrais. Buvo gaila palikti šią šalį kurioje šilta, gyvena paprasti, besišypsantys ir draugiški žmonės o gyvenimas juda kitu ritmu, bet tikiu, kad kada nors dar ten sugrįšiu.

Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano išskirtinė kelionė“.