Šiuo metu ji vadovauja savo įkurtai Sauso badavimo ir žaliavalgystės mokyklai, kurioje padeda žmonėms praeiti pačio radikaliausio badavimo kursą, kadangi jo metu negeriamas net vanduo.
Dviejų knygų autorė yra sukūrusi savo originalią gydomojo sauso badavimo metodiką, susidedančią iš kelių vienas kitą papildančių etapų. Rugsėjo mėnesį Ann Wigmore fondo, propaguojančio gyvą, žalią maistą, kvietimu ji lankysis ir Lietuvoje, kur kartu su fondo specialistais ves detoksikacijos kursą.
– Kas privertė Jus susidomėti mityba ir ją keisti?
– Ieškoti netradicinių metodų mane vertė gyvenimas. Mano mama – gydytoja, jos visos draugės – taip pat gydytojos. Tačiau matydama, kad patys gydytojai yra labai prastos sveikatos, svarsčiau, kad kažkas čia ne taip. O štai mato močiutė labai domėjosi žolėmis. Ji mane vesdavo į darželį, kuriame dirbo pati. Eidamos mes tyrinėdavome žoles, ji man pasakodavo apie jų gydomąsias savybes, tačiau užaugusi pasidaviau sociumo gyvenimo būdo įtakai, gyvenau ir valgiau kaip visi. Aišku, ir svorio priaugau. Kai nėra ypatingų problemų, ko gi nerimauti dėl sveikatos, juk prieš akis – visas gyvenimas.
Pirmąjį smūgį patyriau būdama 28 metų. Man buvo diagnozuota pluoštinė cistinė abiejų krūtų mastopatija. Viskas buvo taip rimta, kad kilo limfinių mazgų uždegimas pažastyse, aš netgi negalėdavau pakelti rankos. Tuomet pirmą kartą ne juokais išsigandau – buvau įtraukta į onkologinės rizikos pacientų įskaitą, o aš pati bandžiau gydytis savais būdais: praėjau ilgą antiparazitinės mitybos kursą, tapau vegetare. Po kelių mėnesių krūtys susitvarkė.
Kurį laiką jaučiausi gerai, tačiau vėliau patyriau didžiulį stresą darbe ir atsidūriau psichiatrinėje su depresinės neurozės diagnoze. Iš viso dėl jos po mėnesį gulėjau net tris kartus – visą tą laiką buvau farširuojama vaistais, nuo kurių pradėjau nemiegoti naktimis.
Nors man buvo dar tik šiek tiek per 40 metų, staiga išnyko mėnesinės, pačiose netinkamiausiose situacijose užplūsdavo karščio bangos, taigi visiškai išsiderino endokrininė hormonų sistema. Gydytojai vėl galėjo pasiūlyti tik vaistus, hormonus, tačiau tuo metu man į rankas kaip tik pakliuvo knyga apie sausą badavimą. Aš pagalvojau, kad jeigu tai nepadės, jau niekas nepadės, ir išvažiavau į badavo kursą. Pirmą kartą badavau sausai devynias dienas. Po jų karščio bangos baigėsi, pradėjo atsistatyti mėnesinių ciklas, nustojo slinkti plaukai, lūžinėti nagai ir įvyko daugybė kitų smulkių teigiamų pokyčių. Po trijų mėnesių badavau dar kartą – septynias paras – ir mano sveikatos problemos susitvarkė galutinai. Atsirado daug energijos, išsilygino raukšlės.
Jaučiausi taip gerai, kad nusprendžiau šia informacija dalintis su žmonėmis ir atidariau Ukrainoje sauso badavimo mokyklą.
Tuo metu metodika siūlydavau badavimui pasiruošti penkias dienas valgant tik augalinį maistą. Tačiau manęs netenkino rezultatai – žmonės nepajusdavo pagerėjimo taip greitai. Kartą į programą atvyko septyni žmonės, iš kurių keletas buvo visavalgių, keletas – vegetarų ir žaliavalgių ir vienas mono žaliavalgis (vienu valgymu valgo tik vienos rūšies daržovę ar vaisių). Stebėdama, kaip jie jaučiasi badavimo metu, pamačiau, kad lengviausia badauti būtent paskutiniajam, o blogiausiai jautėsi valgantys mėsą, nors buvo daug jaunesni už pirmuosius. Ir kvapas iš jų burnos bei kūno sklido baisus. Taigi labai akivaizdžiai galėjau palyginti organizmo užterštumą, priklausomai nuo to, kaip žmogus maitinasi.
Tuomet pirmą kartą nusprendžiau išbandyti žaliavalgystę, o žmonėms pradėjau siūlyti ruoštis badavimui daug anksčiau – dar prieš mėnesį pereiti prie žaliavalgystės, o po kurso valgyti žalią maistą dar bent tris mėnesius, kad užtvirtintų badavimo rezultatą. O jei žmogus ir toliau teisingai maitinasi ir badauja kartą per savaitę ir tris dienas per mėnesį, tai duoda fenomenalų rezultatą. Iš esmės visada raginu žmones nelaukti, kol sveikata visai sugrius. Savimi reikia rūpintis reguliariai ir visiškai užteks trumpų badavimų periodų.
– Kas vyksta organizme tokio badavimo metu?
– Sauso badavimo metu organizmas atiduria itin sudėtingose sąlygose ir jam tenka aktyviai skaidyti savo riebalus ir naikinti patologinius audinius. Žinoma, ši procedūra labai pakrauna organizmą ir ypač žmogaus psichiką, todėl sausai badauti namuose daugiau nei 2-3 dienas pavojinga. Šis badavimas ištveriamas sunkiau nei badavimas su vandeniu, tačiau yra efektyvesnis.
Neseniai išsiaiškinta, kad žmogaus organizme gali kauptis sunkus, t. y. pakitusios struktūros, vanduo. Jis sunkiai pasišalina iš organizmo ir lėtai jį nuodija. Mokslininkai teigia, kad dar iki ligos simptomų pasireiškimo, susiformuoja sritys, kuriose kaupiasi neteisingos struktūros vanduo. Sauso badavimo organizmas pradeda naudoti riebalų atsargas, iš kurių deguonies pagalba sintezuojamas vanduo. Tokiu būdu negyvas vanduo pakeičiamas aukščiausios kokybės teisingai struktūruotu vandeniu, kurį pagamino pats mūsų organizmas.
Kitas sauso badavimo efektas – priešuždegiminis. Mikrobai, virusai ir parazitai gali daugintis tik skystoje terpėje, todėl vandens trūkumas pragaištingas uždegimui, kadangi sveikos ir stiprios ląstelės atima vandenį iš patogeninių mikroorganizmų, be to, sugeria vandenį per odą iš oro, o nesveikos ląstelės ir mikroorganizmai to negali. Būtent todėl badavimo kursą labai sveika praeiti gamtoje, pageidautina kalnuose, šalia kalnų upių ir krioklių.
– Baltymų aminorūgštys pirmiausiai naudojamos smegenims ir širdies ir kraujotakos sistemai. Tuo pat metu į kraują išmetamas didžiulis kiekis gliukokortikoidų – hormonų, visam organizmui turinčių stiprų priešuždegiminį poveikį. Be to, skylant baltymams pakyla kūno temperatūra, dėl to taip pat suaktyvėja apsauginės organizmo reakcijos. Kylant temperatūrai suaktyvėja medžiagų apykaita ir greičiau sunaikinami toksinai. Pagaliau suaktyvėja interferono gamyba, kuris taip pat padeda kovoti su ligomis.
– Ką jaučia badaujantis žmogus?
– Kad viskas vyktų sklandžiau, pirmiausiai 15-30 dienų patariama valgyti tik žalią maistą, ruoštis badavimui psichologiškai, išsivalyti nuo parazitų, išsivalyti žarnyną. Pradėjus badauti pirmą-antrą dieną žmogus būna labai jautrus maistui. Jį dirgina maisto vaizdas ir kvapas, nuolat kalbama apie maistą, pablogėja miegas, atsiranda dirglumas, tačiau troškulys pakenčiamas. Antrą-ketvirtą dieną organizmas pradeda naudoti atsargas. Dėl to organizme kaupiasi skilimo produktai, kurie jį rūgština. Prasideda acidozė. Tai labai svarbus fiziologinis mechanizmas, apimantis visą grandinę kitų gydomųjų mechanizmų. Jis apvalo organizmą nuo šlakų, patologinių ir pakitusių audinių. Mat šiuo atveju pirmiausiai išskaidoma viskas, kas nereikalinga, ir tik tuomet pereinama prie sveikų audinių.
Taigi kai glikogeno atsargos kepenys išsenka (paprastai pirmą badavimo dieną) ir organizme pradeda gamintis rūgštinės medžiagos, acetonas, gali pradėti skaudėti galvą, pykinti, galio atsirasti silpnumas, liežuvis apsivelia baltomis apnašomis, burna ir lūpos džiūsta, iš burnos sklinda acetono kvapas, oda pabąla, kamuoja troškulys. Ši bloga savijauta atsiranda todėl, kad kraujyje prisikaupia kenksmingų produktų. Galiausiai paaštrėja lėtinės ligos. Tačiau to išsigąsti nereikėtų – jei ligos paaštrėjimas yra labai stiprus, galima tikėtis, kad pasveiksite. Jei ne – greičiausiai organizmas tuo metu sprendžia kitas, svarbesnes problemas, o ligos jis imsis kito badavo metu. Tačiau kol nepereisite pirmos acidozinės krizės, negalite tikėtis pasveikimo nuo lėtinės ligos.
Maždaug penktą badavimo parą prasideda organizmo prisitaikymo fazė, kuri baigiasi apie aštuntą parą. Savijauta pagerėja, sumažėja silpnumas, visiškai išnyksta alkio jausmas. Ši stadija baigiasi antra acidozine krize, kuri baigiasi vienuoliktą parą. Toliau seka atstatomasis periodas, kuris du kartus ilgesnis nei pats badavimas. Taigi tai iš tiesų nelengva, todėl savarankiškai praktiškai neįgyvendinama. Paskutinis etapas, išėjimas iš badavimo, ypač svarbus, galintis visiškai nubraukti badavimo rezultatus ir netgi padaryti organizmui dar didesnės žalos. Po badavo reikia labai atsargiai vėl valgyti ir gerti, todėl niekam nesiūlau ilgai badauti patiems.
– Ar žmogui tikrai nereikia tiek daug vandens, kaip teigiama?
– Kartą man teko tirtis aparatu, kuris nustato, ar trūksta organizmui vandens. Kai mano rodikliai buvo iš visų geriausi, skeptikai buvo labai nustebę. Tačiau taip yra todėl, kad tomis dienomis, kai nebadauju, vandens geriu daug – 2-2,5 litro. Be vandens būnu tik tomis dienomis, kurias suplanavau ir kurioms nuteikiau save, nes žinau, kad organizmas taip išsivalo nuo visko, kas nereikalinga.
Kodėl žmonės miršta be vandens? Nes jie tiki, kad be jo neišgyvens. Tačiau kai žmogui gydytojai pasako, kad jis mirs, o jis nori gyventi, tuomet sugeba išsilaisvinti iš šių stereotipų. Ir lieka gyvas. Susiduriame su fantastiniais rezultatais. Kažkam išnyksta ŽIV virusas, kažkam atšaukiama hepatito C diagnozė, trims moterims buvo nustatytas nevaisingumas, o jos pagimdė. Vėžiu sergantiems žmonėms buvo pasakyta, kad jiems gyventi liko daugiausiai mėnuo, o jie gyvena 2-4 metus. Vėžys nedingsta, tačiau auglys nustoja augti ir nemestatazuoja, dar daugiau – žmogus gyvena daug kokybiškiau nei prieš 10 ar 20 metų. Ką jau kalbėti apie išgydytus artritus, kraujospūdžio sutrikimus. Aišku, sunku ginčytis su mokslininkais, nes mokslinių sauso badavimo tyrimų nėra, tačiau žmonės pasakoja apie konkrečius rezultatus.
– Suprantu, kad ne visi gali tapti šimtaprocentiniai žaliavalgiai. Šiltuoju metų laiku tikrai galima maitintis tik šviežiais vaisiais ir daržovėmis, tačiau gyvenant atšiaurios žiemos sąlygomis, aišku, sunku būti vien tik žaliavalgiu. Svarbiausia iš savo raciono išbraukti pramoninį maistą, miltinius, pieno produktus, gaminant vietoj kepimo rinktis virimą arba garinimą. Aš žmogui siūlau, kad jis pats įvertintų, ką iš tiesų gali pakeisti ir kad savo sprendimo laikytųsi. Siūlau žmogui išsirinkti sveikiausią racioną, kuris realiai įmanomas jo gyvenimo ir klimatinėmis sąlygomis. Mityba turi būti komfortiška ir teikti džiaugsmą. Gyvename tik vieną kartą, todėl svarbiausiai gyvenime – laimė ir džiaugsmas. Antraip nebus jokio skirtumo, ką valgysite. Nereikia prisirišti prie etikečių: „Aš – žaliavalgis, bet, kokia nelaimė, susigundžiau kąsneliu sūrio“. Na ir kas? Rytoj vėl valgysit teisingai. Einate į svečius pas mamą, kuri kažką pagamino. Kam ją skaudinti – kartą per tris mėnesius pavalgykite mamos maisto, o ją galite pavaišinti savo žaliavalgišku patiekalu. Aš praktikė ir realistė, todėl manau, kad geriau mažiau nei visai nieko.
Iš esmės mano sistemą sudaro penki sveikatos veiksniai: dvasinė būsena ir požiūris į gyvenimą, mityba (nebūtinai žaliavalgystė ar vegetarizmas), apsivalymas (klizmos ar bet koks badavimas, nesvarbu koks, o aš siūlau patį radikaliausią ir duodantį greičiausią rezultatą apsivalymo būdą – sausą badavimą), judėjimas ir kvėpavimo praktikos, kadangi kvėpavimas išjudina limfą, valo iš organizmo gleives. Laikantis šių penkių principų galima gyventi sveikai ir laimingai.
Dietologės komentaras: organizmo papildomai valyti nereikia, svarbu – neteršti
Gydytojos dietologės Aušros Jauniškytės-Ingelevičienės teigimu, organizmas turi visas reikalingas sistemas, kurios pašalina iš jo kenksmingas medžiagas, todėl papildomai valyti organizmo esą nereikia. Jei organizmas sveikas, nesutrikusios jo funkcijos, toksinų pertekliaus jame paprastai nebūna. Mat į kiekvieną mūsų žingsnį jis reaguoja prisitaikydamas. Todėl didžiausią dėmesį reikėtų teikti ne dietoms, bet tam, kad mityba būtų pilnavertė. Tuomet organizmas turi daugiau galimybių kovoti, pavyzdžiui, su laisvaisiais radikalais, nes valgydami sveiką, įvairų maistą turime daugiau antioksidantų.
„Kai žmogus labai apriboja savo mitybą arba nieko nevalgo, organizmui juk vis tiek reikia gliukozės, kadangi angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis. Kai nevalgome, mūsų medžiagų apykaita nesustoja ir organizmas vis tiek pasiima gliukozę, tik ne iš riebalinio audinio, kaip įprastai, o iki aminorūgščių ardydamas raumenis. Dėl to susidaro toksinas amoniakas, kurį organizmui reikia pašalinti. Be to, badavimo metu riebalai virsta ketonais, acetonu ir panašiomis medžiagomis, kurios yra lakios ir išsiskiria su išmetamu oru, todėl iš badaujančio žmogaus burnos kartais galima justi acetono kvapą. Taigi organizmas gyvena gana įtemptomis sąlygomis“, - aiškino pašnekovė.
Specialistė sutiko, kad badaujantys žmonės kurį laiką gali jaustis geriau, tačiau įsitikinusi, kad badas – didžiulis stresas organizmui, todėl badavimo metu įsijungia jo apsauginės reakcijos. Kuriam laikui organizmas sutelkia visas savo jėgas: smegenyse gaminasi daugiau laimės hormonų endorfinų, dėl kurių atsiranda euforinė būsena. Taip pat atsiranda daugiau jėgų, paaštrėja rega, klausa. Tačiau jei nevalgoma pernelyg ilgai, būsena blogėja.
