Žydų auksas, Lietuvos didikų ir bajorų auksas. Gal dar nykštukų ir goblinų auksas. Lietuvoje aukso visur pilna po žeme. Patikėkite! Kur tik archeologai nuvažiuoja atlikti archeologinių tyrimų, visur vietiniai žmonės garsiai skalambija apie neva paslėptus lobius.
Kartu su šiais pasakojimais Lietuvos archeologus nuolat persekioja ir tradiciniai klausimai: tai ar aukso radot? Tai gal pasidalinsit? Ne, neradom. Ir ne, nepasidalinsim. Kodėl? Pasiliksime sau, juk mums gyventi irgi reikia. Kad nusipirktume namą ir prabangią mašiną, gal dar po Peru ar Egiptą pakeliautume bei praplėstume archeologo akiratį.
Dažnai Lietuvos žmogaus įsivaizdavimu, Lietuvoje archeologai tik tai ir daro – vykdydami archeologinius tyrimus kastuvais semia auksą į maišus ir, žinoma, pasilieka sau. Visa tai skamba egzotiškai, tačiau toli gražu prasilenkia su archeologų darbo realybe.
Visų pirma, žmonėms reikėtų atsikratyti iškreiptų įsivaizdavimų apie pasakiškai turtingus žydus, kurie buvo išsibarstę po visą Lietuvos teritoriją. Žydų populiacija Lietuvoje seniau siekė apie 10 procentų visų Lietuvos gyventojų ir nors žydai turėjo nemažai įtakos Lietuvos ekonomikai ir valdė didelę dalį pramonės bei turto, nėra objektyvu manyti, kad vėliau visą turtą artėjant karui ar kitai grėsmei žydai paslėpė po žeme.
Panaši situacija liečia ne tik žydus, tačiau ir Lietuvos didikus, bajorus bei kitą aukštuomenę, kuri turėjo būti baisiai nevykusi ir kažkaip sugebėti pamesti aukso luitus, kurie dabar glūdi mūsų motinoj žemelėj ir laukia archeologų išgelbėjimo. Deja, bet auksiniai ar kitokie tauriųjų metalų dirbiniai (nekalbant jau apie visą lobį) Lietuvoje yra itin retas radinys, kuriuo gali pasigirti tik labai maža dalis Lietuvos archeologų.
Antras probleminis klausimas yra susijęs su „aukso pasidalinimu“. Visiems derėtų suvokti, jog archeologinių radinių pasisavinimas (ir jų prekyba) Lietuvoje yra apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatymais (rekomenduoju susipažinti bent su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, Kilnojamųjų kultūros paveldo objektų įstatymu ir Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimų metu rastų archeologinių radinių perdavimo muziejams taisyklėmis) bei gali pasibaigti byla pagal baudžiamąjį kodeksą, todėl bet koks mėginimas pasisavinti ar pasidalinti archeologiniais artefaktais gali baigtis teisiamojo kėdėje, o blogiausiu atveju – už grotų.
Nesvarbu, ar esi kvalifikuotas archeologijos specialistas, vykdantis tyrimus, ar eilinis žmogus, netikėtai atradęs aukso veršį – atsakomybė visus paliečia vienodai. Prie tokių klaidingų įsivaizdavimų apie archeologinių radinių pasisavinimą stipriai prisideda ir vadinamieji „juodieji archeologai“, kurių „nekaltas“ pomėgis yra pasivaikščioti su metalo ieškikliu bei paieškoti įstabių dalykų.
Dažnas atvejis, kai atvykus į archeologinį objektą prisistato ir vietiniai gyventojai, bei prieš archeologus pradeda puikuotis savo draugais, kurie neva turi metalo ieškiklius ir išvažiuoja „papramogauti“ persimetę kastuvą per petį. Deja, bet tie pagyrūnai dažnai nuliūsta išgirdę, kad tokia veikla Lietuvoje yra nelegali ir jie pasirinko itin prastus draugus. Su tokiais „kastuviniais pramogautojais“ Lietuvoje kovoja Kultūros paveldo departamentas bei vėliau jiems netgi suteikia progą atsėdėti prestižiniame Lukiškių rajone ir pailsėti nuo savo „pramogų“ (netikintiems „Google“ siūlau paieškoti informacijos apie „Apuolės bylą“).
Visa tai veda tik prie vieno – žmonių pasakojimai bei klausimai apie radybas ir jų pasidalinimą mums, archeologams, mažų mažiausiai kelia ironišką šypseną. Jei dar kam kyla klausimas, kodėl – Konfucijus yra pasakęs, jog „jei nori apibrėžti ateitį – studijuok praeitį“.
Archeologai kaip šių išmintingų žodžių iliustratoriai, bendradarbiaudami su istorikais, radinių pagalba būtent ir padeda atskleisti mūsų praeitį, formuoti mūsų identitetą, kuris leidžia atsakyti į klausimą, kas mes esame? Tai koks gi gali būti mūsų identitetas šiandien, jei visi archeologai istorinius artefaktus bandys nuslėpti nuo mūsų pačių? Ką mes žinotume apie savo praeitį? Kaip mes suvoktume save kaip lietuvių tautą?
Klausimų sąrašas nesibaigiantis, tačiau jų esmė aiški – būtume žmonėmis be praeities. Taigi, atsakymas į klausimą „kodėl archeologai skendi prabangoje?“ yra aiškus ir reikalaujantis nušvietimo. Visuomenė yra pritvinkusi klaidingų įsivaizdavimų apie archeologo specialybę ir jos veiklos principus.
Auksas, sidabras ar kiti vertingi radiniai Lietuvos archeologus dažniau pradžiugina „Indiana Džounso“ filmuose ar jų pačių sapnuose, tačiau ne realių archeologinių tyrimų metu. O ką jau bekalbėti apie kultūrinių vertybių pasisavinimą ar nelegalias paieškas – visa tai labai stipriai susikerta su archeologų darbo specifika ir etika. Mes esame archeologai, ne aukso ieškotojai. Tai ar radome aukso ir norime pasidalinti? Kitą kartą, prieš klausdami, pagalvokite iš naujo, kokio atsakymo tikitės sulaukti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paneigti mitus apie savo profesiją? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.