Kartą teismo medicinos specialistas, ištyręs vieno ligonio valgytą sriubą, parašė tokias išvadas: „Tyrimui pateiktoje sriuboje valgomųjų grybų nerasta. Rasti šie grybai: margoji arba rausvarudė musmirė (nuodinga), nuosėdis arba kūgiabudė (taip pat nuodinga), pilkoji meškutė (nevalgoma, nuodinga).“ Ligonis pasveiko. Jei būtų miręs, niekas nebūtų tyręs jo sriubos. Tai buvo atsitiktinis apsinuodijimas. Ponai, darykite išvadas. Visi grybai yra valgomi, tačiau kai kurie jų – tik vieną kartą.
Prieš keletą dešimtmečių Kuršių nerijoje atostogaujantys žmonės prisirinko tiek keistų ūmėdžių, o iš tikrųjų musmirių, kad kai kuriems grybų vaišės tapo paskutine vakariene. Apsinuodiję musmirėmis mirė keletas žmonių. Dėl tam tikrų oro sąlygų ar kitų priežasčių tą rudenį musmirės buvo labai panašios į valgomuosius grybus. Taip gali atsitikti, kai po smarkios liūties nubyra musmirių žvyneliai. Grybautojus gali suklaidinti nepažįstami grybai, apsinuodyti musmirėmis labiau rizikuoja senyvo amžiaus žmonės, kurių regėjimas nusilpęs. Tada blyškioji musmirė supainiojama su pievagrybiais, žalsvoji – su ūmėdėmis ar žaliuokėmis. Gerai pažįsta, valgė ne pirmą kartą – toks dažniausiai būna pasiteisinimas, kai paragavę grybų žmonės stebisi, kad apsinuodijo, nors žino, kad kai kurios miško gėrybės turi labai stiprių augalinės kilmės nuodų.
Europoje auga apie 90 nuodingų grybų rūšių, iš jų apie 40 yra nuodingi tik švieži. Lietuvoje dygsta maždaug 1500 rūšių grybų, iš kurių 30 gali sukelti apsinuodijimą. Kai kurie grybai veikia tik virškinamąjį traktą, apsinuodijus iškart pasidaro bloga, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo raižymas užklumpa praėjus vos pusvalandžiui ar valandai po vaišių. „Mirsiu, nes ką tik valgiau grybų“, – aimanuoja ligonis. „Pone, mirsite kaip ir visi žmonės, bet ne dabar“, – toks atsakymas dažnai nuramina ligonį, nes ūminis apsinuodijimas dažniausiai neturi sisteminio poveikio organizmui. Gydyti tokius nukentėjusiuosius nėra sudėtinga – susitvarkius virškinimui, dingsta ir negalavimai. Tai pavyzdys, kai viskas baigiasi laimingai.
Pavojingiausi Lietuvoje sutinkamų grybų nuodai yra septynių rūšių. Tai amatoksinai, giromitrinas, muskarinas, muscimolis, koprinas, psilocibinas, orelaninas.
Amatoksinai
Amanitino yra ir kituose nuodinguose grybuose, pavyzdžiui, eglinėje kūgiabudėje (Galerina marginata). Šiuos grybus žmonės neretai painioja su valgomaisiais kelmučiais, nes jie taip pat auga ant kelmų, nuvirtusių medžių. Nuodingoji smailiažvynė žvynabudėlė (Lepiota aspera) daug kuo panaši į valgomąją skėtinę žvynabudę (Macrolepiota procera). Nuodinga ir kiškiabudė (Conocybe), išsiskirianti iš kitų grybų ilgu kotu ir smailia kepure.
Amatoksinai nesuyra nuo karščio, tad verdant grybus jie išlieka. Užvalgius musmirių, nuodai nesuyra virškinamajame trakte, praėjus maždaug valandai po apsinuodijimo amatoksinų koncentracija būna didžiausia. Nuodai „vaikšto“ iš žarnyno į ląsteles, o iš jų su krauju nukeliauja į kepenis. Amatoksinai nėra skaidomi, jie keliauja kaip praryta vinis. Iš organizmo amatoksinai pasišalina tik su šlapimu. Šie nuodai slopina tai, kas žmogų daro žmogumi, – baltymų sintezę. O daugiausia baltymų yra kepenyse, todėl amatoksinai pirmiausia taikosi į kepenis, taip pat į inkstus, kasą, antinksčius ir sėklides.
Jei užvalgęs grybų žmogus pradeda vemti po valandos, tai gerai, o jei po paros – prastai. Amatoksinų minimali mirtina dozė – vos 0,1 miligramo vienam kūno svorio kilogramui. Žalsvosios musmirės kepurėlė sveria 10–15 miligramų, tokios kepurėlės pakanka, kad žmogus mirtinai apsinuodytų. Kitų grybų, taip pat turinčių amatoksinų, galima paragauti daugiau. Pavyzdžiui, kad susidarytų mirtina kūgiabudžių dozė, reikia bent 15–20 kepurėlių.
Amatoksinai klastingi – apsinuodijimui būdingas slaptasis periodas, kuris gali trukti nuo 6 valandų iki dviejų parų. Neretai vėmimas ir pykinimas užklumpa antrą dieną, o pirmosios 6–12 valandų, kai šie nuodai patenka į organizmą, nesukelia jokių įtarimų. Trečią parą atsiranda apgaulingas pagerėjimas, nes pykinimas, vėmimas ir viduriavimas savaime išnyksta, tačiau prasidėjęs ūminis kepenų veiklos sutrikimas kelia grėsmę ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Ketvirtą dieną prasideda kraujavimas iš virškinamojo trakto, o tai rodo, kad organizmas nebegamina kraujo krešėjimo baltymo. Penktą dieną dėl kepenų veiklos sutrikimo gali išsivysti galvos smegenų funkcijos sutrikimas encefalopatija, šeštą dieną atsisako inkstai, septintą dieną atsėlina mirtis.
Apsinuodijus grybais negalima delsti, turi būti laiku suteikta skubioji pagalba, pavyzdžiui, skrandis pradėtas plauti ne vėliau kaip po dviejų valandų. Bet šio patarimo dažnai nepaisoma, nes praėjus kelioms valandoms po vaišių žmogus dar jaučiasi gerai. Taip pat padeda aktyvuotoji anglis – ji „sugaudo“ nuodus, nes jie dar būna nesuirę. Tik reikia nepagailėti aktyvuotosios anglies tablečių, jas galima vartoti bent dvi paras. Toliau gydymas įmanomas tik reanimacijoje, kaip amatoksinų priešnuodis didelėmis dozėmis vartojamas antibiotikas penicilinas, apsaugantis kepenų ląsteles. Gali būti taikomas acetilcisteinas, bet tai nėra pigus medikamentas.
Kasmet šalyje musmirėmis apsinuodija iki 10 žmonių, iš jų vienas arba du miršta – mirštamumas sudaro apie 10–15 proc.
Giromitrinas
Pavasariniai grybai bobausiai, kol jų nelieti, nėra nuodingi, tik juos išrovus pradeda gamintis giromitrinas. Kai bobausių derlius geras, daug pakelės prekeivių įsitaiso prie Vilniaus–Druskininkų kelio. Bobausiai mėgsta smėlingą dirvožemį, pušynus, kirtavietes, jie dažniau dygsta Dzūkijos ir Aukštaitijos miškuose. Bobausių sezonas trunka iki birželio vidurio.
Lietuvos miškuose auga keturių rūšių bobausiai. Maistui tinka valgomasis bobausis, kitos rūšys – didysis, rudeninis ir plėtrusis bobausis – nėra valgomi. Tačiau grybautojai dažnai supainioja šias rūšis.
Didysis bobausis, kurio kepurėlė gelsvesnė ir mažiau susiraukšlėjusi, gali sverti net kelis šimtus gramų.
Jeigu bobausiai dygsta lietingu oru ir auga daug puvėsių turinčioje dirvoje, jie gali būti nuodingesni nei augantys smėlynuose ir per sausras.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, bobausių niekas nerenka, nes šiuos grybus laiko nuodingais. Tačiau skandinavai, italai, kanadiečiai, baltarusiai, estai vertina bobausius dėl puikaus skonio.
Lietuvoje kasmet bobausiais apsinuodija nuo 5 iki 10 gyventojų. Nukenčia netgi tie, kurie gerai pažįsta šiuos grybus.
Raukšlėti malonaus kvapo bobausiai, jeigu valgomi netinkamai paruošti, ne vieną žmogų siunčia tiesiai į toksikologinės reanimacijos skyrių. Be skubios pagalbos apsinuodijusieji mirtų. Dėl to kai kuriose Europos Sąjungos šalyse bobausių įmanoma paragauti tik restoranuose.
Grįžus iš miško ir nuvalius bobausius, būtina nusiplauti rankas. Ruošianti valgį, šias miško gėrybes reikia kelis kartus bet 10–15 minučių apvirti, nuovirą išpilti, o grybus perplauti šaltu vandeniu. Didžiausia klaida – jei virdama bobausius šeimininkė neišpila viralo, o nutaria jį naudoti sriubai. Verdant šiuos grybus reikia dažnai vėdinti virtuvę, nes prisikvėpavus viralo garų taip pat galima apsinuodyti. Giromitrinas gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmus. Net gaminant patiekalus iš džiovintų bobausių, prieš tai juos reikėtų kelis kartus apvirti.
Bobausiuose esanti medžiaga giromitrinas yra malonaus kvapo, bet nuodinga. Viename šviežių bobausių kilograme randama apie 1,2–1,6 gramo giromitrino. Šio nuodo kartais lieka ir džiovintuose grybuose – viename kilograme džiovintų bobausių gali būti nuo 15 miligramų iki 6,4 gramo giromitrino.
Giromitrinas skaidomas iki monometilhidrazino – tai panaši į raketų degalus medžiaga. Negalavimai užklumpa praėjus 5–12 valandų, retai – po 50 valandų. Sutrinka virškinimas, giromitrinas sutrikdo kepenų, inkstų veiklą, veikia centrinę nervų sistemą. Priešnuodis – vitaminas B6. Miršta apie 10–15 proc. apsinuodijusiųjų bobausiais.
Kartais pirmieji apsinuodijimo požymiai gali išryškėti ne ką tik suvalgius grybų, o po kelių parų. Dėl to neretai sunku nustatyti, kuo žmogus apsinuodijo.
Giromitrinas – nuodai, sukeliantys traukulius, jie gali pažeisti kepenis ir sukelti ūminį kepenų nepakankamumą. Tokiais atvejais bobausiai gali tapti net mirties priežastimi.
Bobausių nepatariama ragauti vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat vaikams, nėščiosioms, sergantiems įvairiomis lėtinėmis kepenų ligomis žmonėmis, nes tai – sunkiai virškinamas maistas.
Muskarinas
Muskarinas – iš paprastosios musmirės išskiriama nuodingoji medžiaga (kartais siūloma ją vadinti inocibinu). Šie nuodai neatsparūs karščiui, blogai pasisavinami iš virškinamojo trakto, suaugusiajam mirtina dozė 180–300 miligramų – tiek yra 100–150 gramų šviežių Patujaro plaušabudžių, augančių gegužę ir birželį. Jos panašios į pievagrybius, kuo užauga didesnės, tuo būna rausvesnės. Muskarino turi pašiurpusioji plaušabudė (Inocybe lanuginosa), Patujaro plaušabudė (Inocybe patouillardii), taip pat nuodingoji tauriabudė (Clitocybe rivulosa). Apsinuodijus negalavimai prasideda po 30–120 minučių, kamuoja viduriavimas, vėmimas, dažnas šlapinimasis, ašarojimas, seilėtekis, susiaurėja vyzdžiai, prasideda brochų spazmai. Pirmosiomis valandomis plaunamas skrandis, gydoma atropinu. Pasveikstama per parą, sunkiais atvejais sergama kelias savaites, retais atvejais apsinuodijimas gali baigtis mirtimi.
Muscimolis (iboteninė rūgštis)
Kvaišalų ieškantys žmonės dažnai susigundo paprastosiomis musmirėmis (Amanita muscaria), nes jose yra haliucinacijas sukeliančio muscimolio. Paprastoji musmirė stebina savo grožiu – iš tolo raudonuoja jos kepurė su baltais taškeliais.
Muscimolis veikia smegenų žievę, Amono ragą ir smegenėles. Toks poveikis kyla suvalgius 2–4 musmirių kepurėles – 15–20 miligramų muscimolio.
Muscimolio turi ir margoji musmirė (Amanita pantherina) bei varpelinis mėšlinukas (Panaeolus sphinctrinus). Apsinuodijus šiais grybais, iš pradžių sutrinka koordinacija, nusilpsta raumenys, kyla nerimas, vėliau ima dvejintis akyse, prasideda haliucinacijos, euforija, kartais – psichozė, traukuliai, ištinka koma.
Koprinas
Kelminis mėšlagrybis (Coprinus micaceus), rašalinis mėšlagrybis (Coprinus atramentarius) – prasta užkanda prie degtinės. Valgyti šiuos grybus užgeriant alkoholiu mirtinai pavojinga. Koprino hidrolizės produktai veikia pražūtingai – išgėrus alkoholio organizme ima kauptis acetaldehidas. Apsinuodijus kamuoja pykinimas, vėmimas, prakaitavimas, sutrinka širdies ritmas.
Psilocibinas
Paprastoji skydabudė (Pluteus salicinus), glotniagalvė (Psilocybe) – šie Lietuvos miškuose augantys grybai turi tokių pat savybių, dėl kurių indėnai vadino grybus magiškais ir naudojo religinėse apeigose.
Tyrinėdamas grybus, šveicarų chemikas Albertas Hofmannas pirmą kartą išskyrė psilocibiną. Šį medikamentą gydytojai skirdavo nuo įvairių psichikos sutrikimų, vėliau tokia praktika buvo suabejota, o 2001 metais psilocibino eksperimentai buvo atnaujinti. Žmogaus organizme psilocibinas virsta psilocinu. Džiovinti grybai turi apie 2 proc. nuodų. Psilocibino dozė yra skaičiuojama pagal džiovintų grybų kiekį. Nuodingi grybai kramtomi žali arba virti, kai kas juos drąsiai nuryja. Vidutinė dozė – apie 2 gramus grybų, didelė – 3–5 gramai. Nėra nustatytos mirtinos dozės.
Psilocibino poveikis juntamas maždaug po valandos, o efektai skirstomi į laukiamus, neutralius ir neigiamus.
Magiškieji grybai ne veltui buvo garbinami – nuobodūs darbai pasidaro įdomūs, kai kuriuos išgyvenimus lydi religiniai potyriai. Psilocibinas sukelia vaizdines ir garsines haliucinacijas, gerėja nuotaika, prasideda euforija, ima nepaliaujamas juokas, intensyvėja kūrybinis mąstymas, didėja apetitas.
Prie neutralių efektų priskiriamas padidėjęs emocingumas, budrumas, jėgų antplūdis, laikas atrodo smarkiai sulėtėjęs. Matoma kur kas daugiau spalvų, šviesa atrodo kur kas ryškesnė, prisiminimai išgyvenami iš naujo, gali apimti mieguistumas, išsiplečia vyzdžiai. Tokio suintensyvėjusio vidinio gyvenimo kaina – pablogėjusi savijauta, kurią lydi nerimas, galvos skausmai, pykinimas, svaigimas, susilpnėjusi trumpalaikė atmintis.
Orelaninas
Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus) turi orelanino, kuris nesuyra verdant. Apsinuodijus sutrinka inkstų ir centrinės nervų sistemos veikla, priešnuodžių nėra. Šių nuodų savybės ištirtos, kai 1952 metais Lenkijoje buvo masiškai apsinuodyta nuosėdžiais. Orelaninas skyla didesnėje nei 150 laipsnių Celsijaus temperatūroje, nuodų išlieka sausoje grybienoje. Būdingi simptomai – pilvo skausmai, apetito praradimas, vėmimas. Slaptasis periodas gali trukti nuo 36 valandų iki 17 dienų. Blogiausia, kas gali nutikti apsinuodijus nuosėdžiais, – pacientas bus įtrauktas į eilę laukti donoro inksto.
Didžiojoje Britanijoje nuodingasis nuosėdis sukėlė nelaimę britų žurnalisto ir rašytojo Nicholaso Evanso, išgarsėjusio savo romanu „Arklių užkalbėtojas“, šeimai ir jo artimiesiems. 1995 metais parašytas romanas išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų, jis sužavėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje, o garsus JAV režisierius ir aktorius Robertas Redfordas pagal jį sukūrė filmą.
2008-ųjų rugsėjį N. Evansui nutikusi istorija taip pat verta plunksnos, nes ne tik jo, bet ir jo žmonos gyvybė buvo pakibusi ant plauko. „Norėjau mirti, tai buvo taip nyku“, – prisipažino siaubingą apsinuodijimą Škotijoje ištvėręs N. Evansas laikraščiui „The Telegraph“. Nuo vaikystės mėgęs grybauti N. Evansas nutarė pavaišinti ne tik savo žmoną dainų kūrėją ir atlikėją Charlotte Gordon, bet ir jos brolį su žmona. N. Evansas manė, kad parsinešė iš miško baravykų. Namie visi jį pasitiko kaip didvyrį: „Kaip nuostabu“.
„Jau dešimt metų nebuvau rinkęs baravykų, tik prisiminiau, kad jie yra kaštoninės spalvos. Aš nepastebėjau, kad grybų kepurėlių apačioje yra lakšteliai, nors baravykai jų neturi“, – apgailestavo N. Evansas.
Praėjus 36 valandoms po gurmaniškų vaišių rašytojas ir trys jo artimieji atsidūrė ligoninėje, jiems buvo taikoma dializė. Dėl nuosėdžių buvo pažeistos kepenys, inkstai ir stuburo smegenys. N. Evansui ir jo žmonai šie grybai taip apnuodijo inkstus, kad liko vienintelė išeitis – persodinti donoro inkstą.
„Pirmus metus nuodai dar tebebuvo mūsų organizme, kadangi kraujas vaikšto po visą kūną, o su juo ir nuodai. Net aštuonis mėnesius triskart per savaitę turėjau lankytis ligoninėje, ten tris valandas būdavau prijungta prie dializės aparato. Mano vyrui ši procedūra trukdavo dar ilgiau – penkias valandas. Tai buvo baisi patirtis, kaip kalėjime. Blogiausia, kad tavo gyvybę palaiko medicinos aparatas, tai sekina, nejučiomis imi galvoti, kas būtų, jei staiga dingtų elektra“, – pasakojo rašytojo žmona Charlotte.
2011 metais rašytojui N. Evansui buvo persodintas jo dukters inkstas.
Pilkoji meškutė (Paxillus involutus)
1980 metais šiuose grybuose buvo aptiktas imunoglobulinas – antigenas, kurio struktūra iki šiol nežinoma. Daug valgant pilkųjų meškučių gali kilti autoimuninė reakcija – susidaryti antikūnų. Kartais gali varginti pykinimas, vėmimas, nugaros skausmai, o dažnai valgant pilkųjų meškučių vystosi mažakraujystė. Specifinio gydymo nėra.
Žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre)
Labiau paplitęs žalsvojo baltiko pavadinimas yra žaliuokė. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė tarp 77 lietuviško pasididžiavimo simbolių įtraukė ir žaliuokių salotas, o nes tai – „delikatesas, beviltiškai dingęs iš Lietuvos restoranų meniu, tačiau turintis potencialą papuošti „Zagat“ recenziją“. Tokios salotos nacionalinių vertybių sąraše užima 27 vietą iš 77, tiesa, autorė mini, kad ši numeracija nėra sudaryta svarbos tvarka.
„Zagat“ apžvalgą XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sugalvojo amerikiečiai advokatai Nina ir Timas Zagatai. Pirmiausia buvo pradėti vertinti Niujorko restoranai, o 2005 metais buvo reitinguoti restoranai jau 70 miestų.
Smėlinguose miškuose dygstančią žaliuokę dzūkai vadina grybų karaliene. Žaliuokės beveik nenusileidžia baravykams, jos yra dažniausiai valgomi grybai – sūdomi, marinuojami, troškinami su daržovėmis, o žaliuokių atsargų prisiruošiama visai žiemai, nes Lietuvoje tai vieni mėgstamiausių grybų.
Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad žaliuokės nuodingos, tačiau kai kuriems žmonėms jos gali būti pragaištingos. Turintys tam tikrą genetinį polinkį asmenys neturėtų dažnai ir daug valgyti šių miško gėrybių.
Dėl draudimo pardavinėti ir importuoti žaliuokes Prancūzijoje vos nekilo tarptautinis skandalas, nes Lietuvos verslininkams buvo sunku patikėti, kad žaliuokės kelia kokį nors pavojų.
Tačiau Lietuvoje žmonės taip pat miršta nuo žaliuokių. Toksikologijos centre patvirtinti du mirties atvejai, kai žaliuokių valgytojams tokia vakarienė buvo paskutinė. Laimei, ne visiems likimas buvo toks žiaurus – pasveiko keliolika asmenų, apsinuodijusių šiais grybais ir atsidūrusių ligoninėje.
Žaliuokės į užsienio žiniasklaidos akiratį pateko dėl mirtinų apsinuodijimų. Beveik prieš dešimt metų rašytojos K. Sabaliauskaitės mėgstamas žaliuokes prancūzai įtraukė į nevalgomų grybų sąrašą, ragino jų nerinkti ir nevalgyti. 2004-aisiais Prancūzijoje buvo draudžiama parduoti bei importuoti šiuos grybus, o tai privertė sunerimti lietuvius verslininkus, gabenančius Lietuvos miškuose surinktas žaliuokes į užsienį.
Tokį sprendimą priėmė Prancūzijos sveikatos apsaugos ministerija. Įspėjimus grybautojams parengė ir Prancūzijos maisto produktų saugos agentūra. Nors specialistai patarė nevalgyti žaliuokių, jie taip pat nurodė, jog šie grybai gali būti pavojingi, jeigu jų suvalgoma daugiau kaip 150 gramų (žalių svorio) per savaitę.
Vakarų europiečių virtuvėje žaliuokių beveik nebeliko. Nors Italijoje ir Vokietijoje žaliuokės nėra labai mėgstamos, šių šalių gyventojai taip pat buvo įspėti apie gresiantį pavojų. Dar 2002-ųjų Vokietijos maisto produktų knygoje, kurioje aprašomi grybai ir jų vartojimo principai, žaliuokės buvo vadinamos valgomaisiais grybais, o 2003-iųjų leidime apie jas neužsiminta nė žodžio.
Pasaulyje pasikeitė požiūris į žaliuokes, kai 2001 metais prestižinis medicinos žurnalas „New England Journal of Medicine“ pranešė apie dvylika apsinuodijimo atvejų, užfiksuotų Prancūzijoje 1992–2000 metais. Trys jų baigėsi mirtimi. Mokslininkai nustatė, kad žaliuokės sukėlė rabdomiolizę – būklę, kai nyksta raumenys, sutrinka inkstų veikla, gali sustoti širdis. Bet oficialiai buvo pripažinta tik tai, kad žaliuokės gali būti nuodingos tik kai kuriems žmonėms ir tik jų padauginus.
Atrodo, žaliuokėse esanti medžiaga veikia ne visus žmones, tai – pigmentai, kurių sąveika su žmogaus organizme esančiomis medžiagomis gali sukelti pavojingą būklę.
Mokslinėje spaudoje aprašytą žaliuokių keliamą pavojų žmonės pajunta praėjus maždaug 24–72 valandoms po apsinuodijimo. Ištyrus tris atvejus, kai Prancūzijoje nuo žaliuokių mirė žmonės, paaiškėjo, kad visi nukentėjusieji valgė šių grybų mažiausiai triskart per 2–3 dienas. Būdingi negalavimo požymiai – sunkumo jausmas, nuovargis, silpnumas, šlaunų skausmai. Tokie pojūčiai gali užklupti ir patempus kojų raumenis, prasidėjus reumatui.
Sunkiai paaiškinamą silpnumą atskleidžia raumenų tyrimai. Pavyzdžiui, iš dvylikos pacientų, apsinuodijusių žaliuokėmis, penki sunkiai kvėpavo, nes buvo pažeista diafragma.
Jų tyrimų rezultatai nedžiugino – sutrikusią inkstų veiklą išdavė patamsėjęs nuo mioglobino šlapimas, o raumenų tonusui palaikyti būtinos medžiagos kreatino kinazės rodiklis pakilo iki patologinio. Būtent didelis kreatino kinazės rodiklis įspėja apie raumenų irimą.
Pažeista diafragma, širdis, skeleto raumenys – tokių raumenų nykimo ženklų po skrodimo buvo aptikta kūnuose ligonių, kurių medikams nepavyko išgelbėti nuo mirties.
Šie tyrimų rezultatai mokslininkams pakuždėjo mintį, kad reikėtų atlikti eksperimentus su pelėmis. Pradėjus šerti žaliuokių milteliais ir žaliuokių ekstraktu laboratorinius graužikus, jiems taip pat nyko raumenys, padidėjo kreatino kinazės rodiklis.
Taip buvo padaryta išvada – valgant daug žaliuokių per trumpą laiką gali suirti raumenys. Ši hipotezė buvo įrodyta kliniškai, pagrįsta specialiais tyrimais ir eksperimentais su gyvūnais.
Nelaimių dėl žaliuokių pasitaikė ir Lenkijoje. 2002 metais Gdansko medicinos universiteto mokslininkai taip pat buvo paskelbę straipsnį apie apsinuodijimą šiais grybais. To meto lenkų spauda rašė, kad moteris ir jos vaikas per devynis kartus paeiliui suvalgė maždaug 100–300 gramų žaliuokių. Praėjus dviem dienoms po paskutinio valgymo buvo pastebėti pirmieji raumenų irimo simptomai – nuovargis, raumenų silpnumas. Motina ir vaikas neteko apetito, pasijuto lengvai apsvaigę, juos ėmė pilti prakaitas. Praleidę 23 dienas ligoninėje, apsinuodijusieji buvo išleisti namo. Jie buvo visiškai pasveikę ir nebejuto jokių ligos simptomų. Jų kreatino kinazės rodiklis buvo normalus, taip buvo paneigtas įtarimas, kad raumenų silpnumas gali būti įgimtas.
Prieš dešimt metų, kai užsienio medicinos literatūroje buvo įsiplieskusi diskusija apie tai, ar žaliuokės gali būti nuodingos, dar trūko duomenų. Tada aš buvau Apsinuodijimų informacijos ir kontrolės biuro vyriausiasis gydytojas, todėl domėjausi šiuo klausimu.
Pastarąjį dešimtmetį tokių faktų gausėjo, vien Lietuvoje valgydami žaliuokes apsinuodijo keliolika žmonių, iš jų du mirė. Visi šie atvejai patvirtinti.
Norėčiau priminti – nesveika daug ir dažnai valgyti žaliuokių, nes tai sunkiai virškinamas maistas. Ypač šio patarimo turėtų paisyti asmenys, turintys tam tikrą genetinį polinkį.
„Toksikologo užrašai“ – daugybę gyvybių išgelbėjęs gydytojas dalijasi įžvalgomis ir patirtimi
Robertas Badaras, Danutė Jonušienė. Toksikologo užrašai. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 264 p.
Knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru. Daugybės žmonių gyvybę išgelbėjęs gydytojas toksikologas joje dalijasi savo įžvalgomis, patirtimi, pateikia naujausių mokslinių duomenų.
Nuodai lydi žmoniją nuo senų laikų. Kadaise tai buvo populiari priemonė atsikratyti priešų ir konkurentų. Šiais laikais žmonės dažniau nuodijasi patys, ir ne visada tyčia. Klaidinga manyti, kad toksikologų globon patenka tik padauginę alkoholio nelaimėliai ar degradavę narkomanai. Įvairios dietos, apsukrių šarlatanų propaguojamos „detoksikacijos“ programos, netinkamas vaistų vartojimas, aklas tikėjimas liaudiškais gydymo metodais – tiesūs keliai į toksikologo kabinetą. Pacientais rizikuoja tapti ir grybautojai, egzotiškų augalų mėgėjai, toksiškais cheminiais junginiais neretai apsinuodijama buityje ir darbo aplinkoje. Ilgametę patirtį sukaupęs gydytojas pataria, kaip to išvengti ir ką daryti tada, kai išvengti nepavyksta.
