Šiuo metu Rita vėl vertėjauja, antrą kadenciją yra išrinkta į sostinės Tarybos narius. Tad su ja kalbėjomės Vilniaus miesto savivaldybėje, naujajame dangoraižyje. Po visą dieną trukusio miesto tarybos posėdžio ji pakvietė atsipūsti terasoje, viršutiniame pastato aukšte. O pasidairiusi į savo mylimą miestą „iš paukščio skrydžio“, R.Dapkutė sutiko prisiminti ir išsamiai papasakoti apie savo gyvenimą Lietuvoje.
Atvyko mokytis kalbos
Rita gimė ir užaugo Čikagoje. “Nuo mažens buvo kalama mums į galvą, kad tėvynė yra Lietuva. Meilė Lietuvai mūsų mintyse visuomet buvo labai stipri. Su šeima visuomet vykdavome į palaikymo akcijas, į Vašingtoną, Bostoną...“, - prisimena pašnekovė. Moteris sako, kad jai nebuvo sunku apsispręsti pasitaikius pirmai progai atvykti į tėvų žemę.
Į Lietuvą R.Dapkutę atvedė, pasak jos pačios, noras geriau išmokti lietuvių kalbą. Jaunystėje ji buvo pamėgusi lietuvių poeziją, literatūrą. Patikusius kūrinius, tokius kaip J.Apučio noveles, ji mėgindavo išversti ir į anglų kalbą. Šis pomėgis populiarinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą arba hobis, kaip pavadino pati R.Dapkutė, ją vertė gilintis į lietuvių kalbą. Todėl įstojo į lietuvių kalbos ir literatūros magistrantūros studijas Ilinojaus universitete. Tačiau ir to jaunai vertėjai nepakako: „Tam, kad perteikti visas mintis, visą humorą, visus naujai atėjusius „sovietizmus“, reikėjo pagyventi Lietuvoje, pajausti gyvą kalbą, o ne užkonservuotą nuo Smetonos laikų.“
1986 metais, kai dar niekas neprognozavo, kad netrukus Lietuva taps nepriklausoma, Rita atvyko į Lietuvą pagal Vilniaus universiteto stažuotės programą.
Pateko į KGB akiratį
Rita išsyk pajuto, kad yra nuolat sekama. Persekiotojai netgi nelabai tai slėpė. „Kartą su pusbroliu užėjome į kavinę. Žmogus, kuris mane sekė, atsisėdo prie gretimo staliuko. Tai mes paprašėme, kad padavėja atneštų ir jam kavos už mūsų sąskaitą,“ - prisimena R.Dapkutė, kaip kartais pajuokaudavo iš savo nelaisvės. Jiedu su pusbroliu, kuris turėjo raudoną „Zaporožec“ automobilį, mėgindavo suklaidinti ir atitrūkti nuo uolių persekiotojų.
Vėliau, kai ji jau dirbo Aukščiausioje Taryboje, dabartiniame Seime, R.Dapkutei teko pamatyti kai kuriuos KGB užrašus, kur smulkiai minima, ką ji veikianti, kur einanti, su kuo susitinkanti. Tie dokumentai, fiksuojantys kiekvieną žingsnį, jai sukėlė šiurpų jausmą. R.Dapkutė stebisi, kad šiandien vis dar atsiranda žmonių, kurie tvirtina, jog prie sovietų buvo geriau gyventi dėl tariamų socialinių garantijų.
Paskaitas VU išmainė į knygas ir bendravimą
Rita Dapkutė nejaukiai jautėsi Universiteto auditorijoje. Jos manymu, dėstymo stilius Lietuvoje yra visiškai skirtingas nei Amerikoje, kur dėstytojo pagrindinė užduotis – skatinti studentą mąstyti ir reikšti savo nuomonę.
Pašnekovė prisiminė nemalonų įvykį iš studijų Vilniaus universitete laikų, kai diskusijos metu vienas studentas pareiškė skirtingą nuomonę, o dėstytoja tiesiog įsiuto: “Kaip Jūs drįstate su manimi ginčytis?“. Tai buvo akibrokštas įpratusiai laisvai reikšti savo mintis R.Dapkutei. Ji nebuvo nusiteikusi priimti dėstomų dalykų kaip dogmos. Todėl R. Dapkutė į jai nepriimtinas paskaitas tiesiog neidavo, nes akademinės studijos nebuvo jos buvimo Lietuvoje pagrindinis tikslas. Anot Ritos, kalbos pajautai tobulinti daug daugiau naudos davė bendravimas su žmonėm.
Ir šiandien, R.Dapkutės manymu, Lietuvoje žmogaus individualumas nėra ugdomas. To pasekoje matome vienodai besirengiančias moteris, jaunimas – visi kaip vienas klausosi tos pačios muzikos.
„Aš kalbu apie daugumą. Yra išimčių, bet išsiskiriantiems žmonėms čia yra sunku. Reikia atkreipti dėmesį į jaunų žmonių individualizmo skatinimą. Paprasčiausių, išorinių dalykų lygmeny, o ypač - jų individualaus mąstymo vystyme,“ - R.Dapkutė pastebi, kaip smarkiai yra Lietuvoje įsišaknijęs bandos jausmas, baimė išsiskirti, pareikšti savo nuomonę.
Sąjūdžio sūkuryje
“Prasidėjus „perestroikai“ ir Sąjūdžiui visas pasaulis ėmė domėtis Lietuva. Į mane kreipėsi Sąjūdžio iniciatoriai, kad padėčiau jiems dirbti su užsienio žiniasklaida,“- pasakoja Rita Dapkutė, kuri po pasiūlymo įkūrė Sąjūdžio informacijos biurą. Šį darbą atlikusi grįžo į JAV, bet netrukus, 1990 metais, sulaukė kvietimo dalyvauti rinkimų organizavime. O po rinkimų dirbo Aukščiausios tarybos informacijos biuro direktore.
„Per visą tą laiką aš galvojau: grįšiu į Ameriką. Galvojau, kad tai - tik laikinas dalykas: tokiu svarbiu istoriniu momentu reikia Lietuvai atiduoti, viską ką gali. Bet tie svarbūs darbai vis nesibaigdavo,“ – prisimena Rita. Ji sako, kad niekada neturėjo tikslo būti politike arba valdžios struktūros darbuotoja - ilgą laiką vylėsi, kad grįžusi į JAV dirbs žurnalistinį darbą. Bet vis trukdė svarbūs įvykiai: Sausio 13-oji, pučas... Galiausiai, 1992 metais, tvarka lyg ir nusistovėjo.
„Tada aš pagalvojau, kad galiu ramiai išeiti iš to darbo. Bet grįžti į Ameriką nelabai norėjau. Labai keistas jausmas, gal tik keli žmonės gali tai suprasti.“ Rita Dapkutė sako, kad po visų Nepriklausomybės atkūrimo įvykių – o ji buvo tų įvykių sūkuryje - jai buvo sunku rasti bendrą kalbą su Amerikos lietuviais. Tada ji pasijuto esanti svetima ir Amerikoje, ir Lietuvoje, ir tik labai nedidelis ratas žmonių ją pilnai suprato, tik su jais bendraudama Rita jautė dvasinį bendrumą.
„Ritos slėptuvės“ idėja gimė... geriant alų
Po to kurį laiką Rita Dapkutė dirbo radijo stoties „M-1“ komercijos direktore. Mintis apie picos verslą kilo vieno pobūvio su bendradarbiais metu.
„Lietuviai pasižymi tuo, kad kiekvieną progą, jeigu nori, paverčia į didelį balių. O tada mes kažkieno sode šventėme „lėkštės“- palydovinės antenos – 500 dienų jubiliejų. Kaip tik sėdėjome su Andrium Mamontovu, kuris buvo ką tik grįžęs iš Amerikos, šnekėjome apie košmarišką piceriją Gedimino prospekte. Ten bandelė su majonezu kažkodėl buvo vadinama pica. Andrius tada prie alaus bokalo pasakė: „Rita, tu turėtum lietuviams parodyti, kokia yra tikroji pica,“ – pašnekovė pabrėžia, kad po itališkos picos visame pasaulyje garsėja būtent Čikagos picos.
Moteris tą pokalbį pamiršo, bet A.Mamontovas po savaitės Ritai pristatė savo draugę Ingą iš Kupiškio, kuri suradusi kažkokį picos receptą padarė kruopščius apskaičiavimus ir įtikino, kad tai gali būti pelningas verslas.
R.Dapkutė teigia, jog pradžioje investavo į šį verslą vos apie 500 dolerių. Picas gamino išnuomotose, buvusios gamyklos patalpose ir jas išvežiodavo pagal užsakymus. Ritos pica netrukus išgarsėjo, patys žmonės ateidavo ir nusipirkę picas valgydavo tiesiog lauke, o lietingu oru tekdavo juos sodinti prie virtuvės stalo.
„Kai turi gerą idėją, didelių investicijų nereikia,“ – tikina R.Dapkutė. Ji pati ėmė kurti „Ritos slėptuvės“ interjerą. Šį darbą atlikti padėjo Audra Kaušpėdienė, suprojektavusi baldus. Tuo metu tai buvo naujas žodis viešojo maitinimo įstaigų interjero dizaine.
Demokratija „Ritos slėptuvėje“
„Ritos slėptuvėje“ iš pradžių dirbo vos 6 studentės, o atidarius restoraną buvo įdarbinta net apie 100 žmonių.
„Direktorius valdo per baimę, o aš priėmiau ir žemesnio rango darbuotojų mintis“, – Rita Dapkutė įnešė naują, liberalų darbdavio ir pavaldinio bendravimo kultūrą. Ji nemėgsta kalbėti apie savo nuopelnus, bet prisipažino, kad artimi darbuotojai ne sykį jai yra padėkoję. Bendravimas su Rita jiems yra padaręs didelę įtaką bei išugdė laisvesnį mąstymą.
Pabaiga – naujo gyvenimo pradžia
„Nesu verslininkė, aš tai dariau kaip kūrybinį darbą. Man miela buvo dirbti tada, kai „Ritos slėptuvė“ buvo naujovė, kai žmonės ateidavo, nes jie vertino maisto kokybę,“ – sako pašnekovė. Vėliau, atsiradus dideliai konkurencijai, Rita pastebėjo, kad vis dažniau tekdavo sukti galvą ne dėl gaminamo maisto, bet dėl kuo įvairesnių reklaminių triukų, įmantrių atrakcijų. R.Dapkutė teigia, jog iš 10 metų trukusio verslo pasitraukė dėl savotiško nuovargio, kurį kėlė nuolatinis pataikavimas persisotinusiam, aikštingam ir reikliam klientui.
Iširo ir šešerius metus trukusi Ritos Dapkutės santuoka su keleriais metais už ją jaunesniu lietuviu. „Skyrybos negali būti malonus dalykas, bet esame laimingi, kad išsiskirti pavyko gražiai, be jokių didelių ginčų. Tikriausiai abu tam buvome subrendę,“ – pasakoja Rita, pridurdama, kad po skyrybų ją labiausiai slėgė tušti namai. Tačiau vienatvė netruko ilgai. Jau trečius metus Rita turi anglų tautybės draugą, kuris čia gyvena ir kuria savo projektus. Johnas jai yra sakęs, kad Anglija Ritai nepatiks. O juk Rita Dapkutė tikriausiai ir yra ypatinga tuo, jog visuomet daro tik tai, kas jai patinka ir tai, kas jai atrodo prasminga.
