Apie ką mes čia…
Prieš gamtą nepakovosi – šį posakį supranta grupelė žmonių, atsidūrusių siautėjančio tornado akiratyje. Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis, nes kiekvienas namas, kiekviena slėptuvė sunaikinami negailestingo viesulo. Lieka vienintėlė išeitis – melstis ir tikėtis, kad stebuklas išgelbės visus nuo tokios siaubingos mirties…
Kūrinio vidus
Filmai apie katastrofas dėl efektingų, kvapą gniaužančių scenų bei įtampos ir visuotinės destrukcijos elementų į kino teatrus visada pritraukdavo didelį būrį žiūrovų. Paskutiniuoju tikru tokio žanro atstovu galima laikyti režisieriaus Rolando Emmericho epą „2012“. Tuomet laki režisieriaus fantazija sukūrė jėgą, naikinančią viską, kas matyti horizonte. Filmų apie tornadus ir galingus viesulus buvo galima pasigesti nuo 1996 metų, kai kinuose siautėjo vienas pelningiausių tų metų projektų – „Viesulas“. Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo šios juostos pasirodymo, galime vėl mėgautis kūrėjų fantazija ir pamatyti kvapą gniaužiantį reginį apie galingą gamtos stichiją.
Steven‘o Quale‘o filmas, kaip tai bebūtų liūdna, negali pasigirti geru scenarijumi ir gerai vystomu siužetu. Iš pradžių net sunku suvokti, kaip režisierius norėjo pateikti pačią juostą. Pusėje filmo vaizdas atrodo lyg filmuotas buitine kamera, tai turėjo sudaryti pseudo dokumentikos įvaizdį, tačiau kita filmo pusė atrodo nufilmuota įprastu būdu, be papildomą realistiškumą suteikiančio efekto. Iš tiesų tai keistas, prasmės trūkumo įspūdį paliekantis režisieriaus žingsnis.
Juostos veiksmas prasideda nuo veikėjų pristatymo ir jų veiklos tą dieną, kai prasideda siaubingas tornadas. Atliekami labai kvaili ir visiškai neapgalvoti veiksmai, kurie galiausiai suveda juos ir leidžia pasimėgauti vienas kito draugija, norint išgelbėti kailį. Dialogai šiuo atveju ypatingai nenusisekę – klišės, klišės ir dar kartą klišės.
Siužetas žiūrovą supažindina su nelaimingo ir eilinio berniuko simpatija mergaitei, kuri jam palankumo, deja, nerodo, vienišu tėvu, norinčiu apsaugoti savo vaikus, keliais specialistais, kuriems svarbūs tyrimo rezultatai bei dviem tradiciniais provincijos gyventojais, kurie bando pagyvinti atmosferą nejuokingais, tačiau visai pakenčiamais juokeliais. Toks filmo herojų būrys nežada nieko gero, bet viską kompensuoja intriguojanti veiksmo linija.
Ne veikėjai, o įvykis atsiduria pasakojamos istorijos centre. Galima sakyti, kad tokiuose filmuose nereikia ieškoti siužeto, jog jis sukurtas tam, kad pademonstruotų efektingą veiksmą ir technologinį pranašumą, tačiau netgi banaliausiuose tokio tipo filmuose visada būdavo bent kažkoks scenarijus, kuris galėjo patraukti dėmesį. Šnekant apie veikėjus, keliose vietose buvo neblogų perliukų, kuriuos pateikė būtent provincialų tandemas. Vis dėlto akivaizdu, kad nemažai žmonių bando nufilmuoti ar nufotografuoti kažką siaubingo ir atsidurti kadre, kad vėliau būtų galima įkelti į „YouTube“ arba į kokį nors „Facebook“.
Neapsieinama ir be patriotizmo temos. Netgi juokinga, kai sunaikinto miesto fone atsiduria amerikiečių vėliava. Gerai dar, kad amerikiečiai neapkaltino gamtos stichijos terorizmu ir jų demokratijos paniekinimu.
Filmą verta pamatyti kine dėl gerai išlaikytos įtampos, kuri prasideda ir baigiasi kartu su viesulu. Visais kitais atvejais tai bus dar vienas nusivylimas, nors pasirinktas žanras ir tematika suteikia galimybę sukurti išties kokybišką, intriguojantį, dėmesio vertą filmą. Prisiminkime 2011 metų filmą „Slėptuvė“. Vien jau kalbos apie viesulą privertė drebėti iš baimės, o ką ir kalbėti apie tai, jeigu ši baugi įsisiautėjusi stichija būtų buvusi parodyta visa savo siautulio galybe… Deja, šiame filme to nėra, ir tai tikrai apmaudu, nes praėjusių metų kino studijos „Warner Bros“ anonsas žadėjo įspūdingą reginį.
Techninė juostos pusė
Svarbiausiu koziriu šiame filme tampa ne efektai, o tiesiog nepriekaištingas garso montažas, kuris taip sustiprina matomo vaizdo įspūdį, kad galima savo kailiu pajusti visą kino ekrane rodomo viesulo jėgą. Retas ir nuostabus reiškinys kine, kai būtent sustiprintas garsas suteikia juostai žavesio.
Specialieji efektai filme netgi labai geri, tačiau tose vietose, kai viesulas pradeda naikinti namus, pakelia automobilius arba artėja prie oro uosto ir susiurbia visus lėktuvus iš eilės, CGI atrodo kraupiai. Kompiuteriniai specialieji efektai taip ir rėžia akį, o tai nėra gerai. Užtat pats uraganas ir jo pateikimas nepriekaištingas. Pasižiūrėjus iš šono nukrečia šiurpas pagalvojus apie tai, kad kas nors tokio galėtų įvykti Lietuvoje.
Muzikinė filmo palyda visai pakenčiama. Kelios herojiškos kompozicijos, suteikiančios filmui tam tikro epiškumo, taip ir pakiša mintį, kad iš niekur pasirodys koks nors Supermenas arba Geležinis žmogus ir išgelbės iš nemalonios situacijos, į kurią pateko grupė žmonių. Keistas jausmas, tačiau filmo kūrėjai pasirinko būtent tokią muziką, kuri būdinga populiariems Holivudo filmams, sukurtiems pagal komiksų motyvus.
Operatoriaus darbas filme dvejopai efektingas. Iš vienos pusės buitinės kameros įspūdis suteikia realistiškumo, tačiau šiuo atveju apsieita be drebančio vaizdo efekto, iš kitos pusės – tai išties įspūdingas reginys. Kameros darbas filme kokybiškas, todėl viesulas buvo pateiktas visame savo gražume. Herojai irgi pateikti visai neblogai.
Juostos montažas visiškai nevykęs. Kaip buvo minėta pradžioje, sunku suprasti, ar tai dokumentinis filmas, ar ne, todėl scenos pateiktos tokiu būdu, kad viskas susilieja į vientisą vaizdą. Galiausiai sunku suprasti paties veiksmo esmę. Veiksmui įsibėgėjant personažų likimas atsiduria antrame plane. Tokių siužeto spragų seniai nebuvo matyti tokio masto projekte.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmą gelbsti vos du aktoriai. Žinoma, kalba eina apie pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjo Richard‘o Armitrage‘o pasirodymą. Aktorius labiausiai žinomas iš „Hobito“ trilogijos, kurioje įkūnijo nykštuką Toriną. Priešingai nei kitų juostos dalyvių vangiuose veiduose, šiame personaže atsispindėjo ir nerimas, ir įtampa, ir baimė.
Seniai matyta kino ekranuose „Kalėjimo bėglių“ žvaigždė Sarah Wayne Callies sugebėjo neblogai akompanuoti Richardui, todėl jų tandemas ekrane atrodo gana patraukliai. Žinoma, tai nereiškia, kad aktorė sugebėjo puikiai pateikti savo herojės dramą. Tai gražus vaizdas vyrų akims, tačiau vaidyba – visiškai prasta.
Visi kiti juostos dalyviai net iš tolo neprilygo pagrindiniam duetui. Nei vienas jų neišpildė savo personažų – nepasižymėjo nei charizma, nei gera, įtikinama vaidyba. Tai eiliniai, blankiai atrodantys aktoriai.
Verdiktas
„Audros sūkuryje“ – tai ypatingai gerai parengtos techninės dalies ir galingo garso kūrinys, kino teatrų salėse priversiantis pajusti visą stichijos galią. Be specialiųjų efektų ir įtampos kupino vaizdo, filmas nepasižymi nei gera siužetine linija, nei patrauklia aktorių vaidyba, nei ypatingai geru montažu. Jis visais aspektais pralaimi kitiems garsiems šios tematikos filmams.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 4/10
Bendras vertinimas: 5/10