Pataria psichologė ir knygos „Kaip bendrauti su vaiku“ autorė Julija Gippenreiter
Laiško autorė nori atsisakyti modelio, kurį naudojo jos tėvai. Ji tiek prisikentėjo nuo jų, kad greičiausiai labai toli nukrypo priešinga linkme, praradusi autoriteto poziciją. Autoritarizmas ir autoritetas – skirtingi dalykai. Ji nustojo būti vaikams autoritetu, tai yra žmogumi, kurio žodžiai ir jausmai gerbiami, į juos atsižvelgiama, jie priimami, į juos įsiklausoma.
Bendrauti su vaiku - reiškia mokyti jį taisyklių. Kaip organizuoti buitį, paskirstyti pareigas, išmokyti higienos – šeimoje turi būti visas sąrašas neginčijamų taisyklių. Jei jūs nuolat įsiveliate į nesibaigiančias derybas, kartodami tuos pačius dalykus, reiškia, tinkamas laikas jau praleistas arba jums nelabai sekasi laikytis auksinės taisyklės: „Jei kažkas neveikia, padaryk kitaip.“
Kita vertus, bendrauti su vaiku reiškia kurti su juo harmoningus santykius. Visų pirma reikia pasirūpinti tuo, kad jie būtų draugiški. Tėvų, ypač autoritarinių, sąmonėje išvis nėra šio veiksmo – palankiai priimti vaiką, įsiklausyti į jo poreikius, sunkumus, atsižvelgti į jo būseną, nusileisti, ypač sakraliu klausimu: „O galima man šiandien neiti į mokyklą?“
Tačiau kai tik tėvai išreiškia jautrumą vaiko atžvilgiu, iš anksto pasveria, ar šiuo atveju reikėtų atkakliai laikytis savo pozicijos, reikalauti, ar galima įsiklausyti į vaiko prašymą kažką padaryti, kažkur nueiti (su kuo jie gali ir nelabai sutikti), viskas keičiasi.
Jei jūsų principas: „Aš pasakiau, ir viskas“, tada jokios draugystės nebus, nes nėra geranoriškumo. Svarbu išklausyti, išgirsti, atsižvelgti, kartais nusileisti, o svarbiausia – kalbėtis su vaiku taip, kad jis pasitikėdamas jumis išsipasakotų, kas susikaupę.
Vaikams nutinka daugybė dalykų: mokytoja išbarė, gavo blogą pažymį, rašė sunkų kontrolinį darbą – jei vaikas jums visa tai papasakos, atsiras galimybė jam padėti. Ir tada vienu šūviu nušausite du zuikius: visų pirma, jam padėsite, be to, jūsų santykiai pagerės.
Su vaiku bendrauti reikia pozityviai. Dar, be abejo, reikia atsižvelgti į „artimiausią raidos zoną“: jei vaikui sunku kažką daryti pačiam, darote tai kartu. Knygoje „Bendrauti su vaiku. Kaip?“ šiam darymui kartu aš skiriu daug dėmesio. Jūs pasiskirstote pareigas, jis mato, kad jūs padedate, kartu viską padarote greičiau, ir vaikas nebesijaučia bejėgis, kad štai ir vėl netvarka, o jis nepajėgia susidoroti.
Įsijaučiant į vaikų poreikius, svarbu neaukoti savo padėties, savo pozicijos, požiūrio. Šeimoje turi būti neginčijami draudimai, jų nelaužo nei vaikai, nei suaugę. Pavyzdžiai. „Jokio šiurkštumo šeimoje“ – natūraliai, jūs patys taip pat nesielgiate ir nekalbate šiurkščiai. „Valgyti tik prie stalo“ – jei vaikas nenori valgyti, tegul nevalgo, bet ir tegul negriebia kąsnių.
„Vaikai eina miegoti 22 val.“ – 5–10 min. paklaida leistina, bet jei derybos užsitęsia dvi valandas, atleiskite, jūs patys kalti. Žinoma, pasitaiko išimčių. Jei tėčio mėnesį nebuvo namie, ir jis grįš tik 23 val., galima ir užsilaikyti. Arba per Naujus metus.
Kodėl neleidus jų sutikti 7–8 m. vaikams? Tai tokie atvejai, kai girdime vaiką ir nusileidžiame, ir toks taisyklių laužymas nieko neišlepins, nesulaužys įprasto režimo.
Kodėl tėvai, ypač itin griežti, bijo nusileisti? Jie mano, kad vaikui iškart susiformuos netinkamas įprotis. Nors iš tiesų tėra reikalingas tik pokalbis: „Tu nenori eiti miegoti, tikriausiai turi priežasčių, išsiaiškinkim; apskritai, į mokyklą reikia eiti kasdien, aš galiu nusileisti, bet tai išimtis iš taisyklės...“ Pozityvus nusiteikimas – būtinas.
Kad galėtume nusileisti ir klausyti, reikia žinoti, kada, kur ir kaip. Tai panašu į tai, kaip žvejys ištraukia žuvį spiningu. Jei žuvis užkibo – ypač, jei tai didelė žuvis – jei truktelėsime labai stipriai, ji gali nutrūkti nuo kabliuko (jei „truktelsime“ vaiką, jis nutrūks nuo kabliuko ir nebeklausys mūsų). Traukimo procesas vyksta palaipsniui, paeiliui taikomi du skirtingi manevrai – paleidžiam, pritraukiam, paleidžiam, pritraukiam... Tai ilgalaikis auklėjimas, ne vienos dienos.
„Mūsų penkiolikmetė dukra reikalauja, kad jai galima būtų namo grįžti vėlai. Ji sako, kad jos draugėms galima... Ką mums daryti?“
Julija Gippenreiter: Reikėtų išsiaiškinti, ko nori mergaitė, ko ji trokšta: savarankiško gyvenimo, įsitvirtinimo; kiek stipriai ją veikia erotiniai motyvai, meilė, ar jai norisi patikti, turėti draugą, gal ir dėl to, kad „visos jau turi“...
Savivertės problema – „aš baisi“ arba „aš patinku“. Į bendravimo su berniukais klausimą susitelkia daug poreikių ir išgyvenimų. Juos reikia žinoti ir aptarinėti su vaiku. Ir ruoštis tam reiki iš anksto. Jau nuo 8, 9 metų kalbėtis apie berniukus, kas kam patinka ir kodėl.
Jei tarp mamos ir dukters dėl kažkokių priežasčių susidarė praraja, reikia kuo greičiau stengtis tapti mergaitės drauge. Ir suprasti, kad rizika neišvengiama – reikia išleisti švęsti Naujų metų su nakvyne, vaikščioti su neaišku kokia kompanija...
Svarbiausia, kad ji kažką pasakotų, o ji nepasakos, jei motina ims ją smerkti ir gąsdinti. Knygoje aprašau tokį atvejį: mano 15-metis sūnus vyko į kalnus. Aš jam pasakiau, kad labai jaudinsiuosi, nes ten pavojinga: plyšiai, bedugnės. O jis atsakė, kad jam tik blogiau nuo tokių mano žodžių.
Ir tada aš prisiminiau, kaip pati vykau slidinėti į Elbrusą ir man artimas žmogus sakė: „Man neramu dėl tavęs“. Ir kai mes patekome į kalnus, į slidinėjimo teritoriją, kur buvo daug plyšių, aš prisiminiau tą žmogų ir nelindau, pagalvojau: kam man jį nervinti?
Jūs išreiškėte savo išgyvenimą – tai svarbu, jis saugos vaiką nuo pavojų. Tačiau uždrausti bet kokia kaina neišeis – jie turi daugiau energijos, jie pradės apgaudinėti. Čia jau reikia rizikuoti, tačiau patarti rizikuoti niekas neturi teisės, tik tėvai gali pasirinkti, kokioje situacijoje ir iki kokio lygio tam pasiryš.
Palankūs, pasitikėjimu grįsti santykiai jums labai padės, jie pašalins dalį jūsų nerimo, nes mergaitė jums papasakos daugiau. Su vaikais reikia draugauti, reikia juos suprasti, ir suprasti, kad labai brangius ir gilius dalykus jie išsako tik išskirtiniais atvejais, jei mes elgiamės kilniai, o ne autoritariniu principu, kai bukai užsispyrę reikalaujame savo.
Ką dažniausiai sako tėvai? „Tu pražūsi, tave išvarys iš mokyklos, dirbsi kiemsarge, valytoja.“ Tai tėvų baimė, ir jie bando įbauginti vaiką, nesuprasdami, kad ši konkreti situacija daug svarbesnė ir svaresnė vaikui, nei kažkokie tolimi toliai. Vaikai nemato taip toli, kaip gali matyti tėvai, ir jiems daug svarbiau išspręsti situaciją čia ir dabar. Svarbiausia tai, ar mes galime ištiesti jiems ranką, tuo pačiu parodydami, kad esame jų pusėje.
„Po to, kai mano septynerių metų dukra isteriškai elgėsi parduotuvėje, aš nesusilaikiau ir pliaukštelėjau jai per veidą. Baisiausia, kad taip elgiuosi ne pirmą kartą. Jaučiu kaltę. Vienintelis dalykas, kurį sugebėjau padaryti – atsiprašyti jos.“
Julija Gippenreiter: Atsakysiu konkrečiai šiai mamai: negalima mušti vaiko, juolab per veidą – tai įžeidimas. Dar labiau neleistina – ne pirmą kartą. Ir atsiprašymas niekaip nepagerino padėties. Panašiai, jei per operaciją jums nupjautų ne tą koją ir tiesiog atsiprašytų.
Mergaitės mamai būtina psichologo pagalba, jos situacija sudėtinga – jos asmeninė, jos viduje, ir todėl ji kuria tokius santykius su vaiku. Panašų atvejį aprašau knygoje, kai mergaitė prieidavo prie sienos ir daužydavo ją galva. Kai jos klausdavo, kodėl, ji atsakydavo, kad ji bloga ir turi save nubausti.
Įžeidžiantis suaugusiųjų elgesys su vaikais įdiegia vaikams, kad jie nėra žmonės, su jais galima elgtis bet kaip, ir jie vėliau gyvenime leis bet kam su savimi elgtis bet kaip. Savo knygose aš gana išsamiai nagrinėju scenas, kurias iškelia vaikai, ir pasakoju, kaip tėvai turėtų elgtis tokiose situacijose.
