Šių metų kovą suėjo trys metai, kai prasidėjo pirmieji neramumai Sirijoje kartu su audringuoju Arabų pavasariu, nulėmusiu virtinę konfliktų ir režimų perversmų Arabų pasaulio valstybėse. Sirijos pilietinis karas yra vienintelis taip ilgai užsitęsęs Arabų pavasario inspiruotas karas valstybės viduje. Vis dėlto šis konfliktas laikui bėgant įgauna vis naujas tendencijas, nulemiančias šio konflikto svyravimą tarp lokalinio ir regioninio saugumo ribų.
Nuo masinių protestų iki vidinio konflikto eskalavimo
Oficialiai vidinio Sirijos konflikto pradžia laikomas 2011 m. kovas, kai valstybės viduje prasidėjo masiniai protestai. Protestų pretekstu tapo Arabų pavasario įvykiai 2011 metais Egipte ir Tunise. Tūkstančiai protestavo prieš dabartinio Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą.
Protesto sąlygos buvo paleisti politinius kalinius, kovoti su įsišaknijusia korupcija, užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir panaikinti nepaprastosios padėties įstatymą, kuris veikė jau 48 metus. Reaguodama į protestus, vyriausybė sustiprino saugumo pajėgas, buvo išleisti papildomi įstatymai, kurie leido be išankstinio leidimo sulaikyti įtariamuosius.
Dar pirmaisiais konflikto mėnesiais prezidentas B. al-Assadas stengėsi išspręsti valstybėje kilusį konfliktą derybų būdu. Viešose kalbose jis sakė, kad sieks išpildyti protestuotojų reikalavimus. Vis dėlto vienintelis kompromisinis prezidento žingsnis buvo nepaprastosios padėties panaikinimas balandžio 21 d.
Balandžio pabaigoje konfliktas pradėjo įgauti naujas formas, kai režimas, užuot žadėdamas reformas šalies viduje, pradėjo vykdyti smurtines represijas. Bandymas suvaldyti protestus tapo karinių operacijų vykdymu. Šiuo laikotarpiu pirmą kartą prieš protestuotojus buvo panaudotos karinės priemonės - naudojamos tikros kulkos, tankai ir kt.
Smurtiniai veiksmai sustiprino B. al-Assado galimybę jėga užgniaužti protestus, tačiau jie sulaukė neigiamo atgarsio pačiuose saugumo daliniuose ir daugelis žemesnio rango karių ir pareigūnų dezertyravo, taip susilpnindami režimo pajėgas. Dezertyravę kariai ilgainiui patys pradėjo formuoti savo grupes ir prisidėjo prie opozicijos.
Iki 2011 m. pabaigos susiformavo stipri rezistencinė sukilėlių opozicija „Laisvoji Sirų Armija“ (LSA). Jos pagrindą sudaro dezertyravę kariai, tačiau dauguma yra paprasti civiliai. Nors ši sukilėlių grupė nėra vienintelė, tačiau ilgą laiką ji buvo pagrindinė rezistencija dabartiniam režimui. LSA susikūrimas ir pirmieji kariniai susirėmimai prieš režimą taip pat nužymėjo valstybinio konflikto transformavimąsi į pilietinį karą.
2012 m. taikūs protestai beveik išnyko, o ginkluoti susirėmimai įgavo vis didesnius mastus. Konfliktai išplito didžiuosiuose Sirijos miestuose - Alepe, Homse ir netgi Damasko priemiesčiuose. Kariniai veiksmai atsinaujino ir iki 2012 m. liepos mėnesio išplito visoje Sirijoje. Prasidėjus efektyviai politinės opozicijos konsolidacijai 2012 m. lapkričio mėnesį Dohoje, Katare buvo įkurta Nacionalinė Sirijos opozicinių jėgų koalicija.
Pagrindiniai koalicijos tikslai yra nuversti Basharo al-Assado vyriausybę ir jos simbolius, išformuoti saugumo pajėgas, suvienyti bei remti LSA, nesiderėti su vyriausybe ir nuteisti asmenis, atsakingus už sirų žudymus ir valstybės naikinimą. Koalicijos susikūrimas rodė teigiamą kryptį rezistencinių jėgų organizuotume. Konflikto pradžioje, opozicinės jėgos pasižymėjo savo išsiskaidymu ir organizuotumo stoka, tai iš dalies leido B. al-Assadui ir režimo šalininkams tikėtis, kad rezistenciją pavyks greitai numalšinti. Opozicinių jėgų konsolidacija šią idėją sužlugdė. Per dvejus konflikto metus tiek politinė, tiek karinė opozicijos susivienijo ir įgavo platų tarptautinį pripažinimą bei palaikymą.
Trečiasis frontas konflikto eigoje
Nors konfliktas įsiplieskė tarp anti-režiminių ir režimo pajėgų, vis dėlto konflikto eigoje iškilo trečiasis frontas, kuris neremia nei režimo, nei dabartinės rezistencijos.
ISIS (Islamic State of Iraq and the Levant) - tai karinė organizacija, veikianti šiaurinėje Sirijos dalyje. Skirtingai nei kitos anti-režiminės grupuotės, ISIS visiškai atmeta bet kokius sekuliarios valstybės formavimo principus ir nori suformuoti islamiškąją valstybę valdomą sharia įstatymo.
ISIS pasižymi išskirtiniu žiaurumu ir visiška netolerancija kitų tikėjimų išpažintojams, taip valstybėje didindami sektantiškos prievartos elementus. Reprezentuodama rezistencijai ir režimui nepalankius siekius, ISIS šiurinėje Sirijoje konfrontuoja tiek su rezistencijos, tiek su režimo pajėgomis.
2014 metų birželio 29 d. ISIS paskelbė kalifatą šiaurės ir rytų Sirijos ir Irako valdomose teritorijose ir dabar vadinasi islamiškąja valstybe (IS). Teigdama suardžiusi dviejų valstybių sienas, IS toliau grasina pakeisti ir kitų valstybių sienas, taip suardydama po Pirmojo pasaulinio karo įtvirtintą „Sykes-Picot“ sistemą.
Islamo fundamentalistų pavojaus plitimo eigoje, B. al-Assadas pradeda atgauti savo populiarumą Sirijoje. Šalies viduje pradėjus veikti tikrai teroristinei organizacijai, režimo propaganda veikia efektyviau, IS keliamą grėsmę sumaišant su LSA ir kitų rezistencinių grupių „grėsme“ valstybei. Galiausiai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad IS veikla kenkia ne tik Sirijos, bet ir Irako stabilumui bei integralumui. Ši fundamentalistinė tendencija įrodo, kad konfliktas jau peržengė vidinio konflikto ribas ir tampa regioninio saugumo problema.
Tarptautinė bendruomenė bejėgiškumo priešaky
Kol konfliktas ir toliau drasko Siriją bei alina jos ekonominę bei socialinę santvarką, tarptautinė bendruomenė stengiasi suteikti humanitarinę pagalbą aukoms Sirijoje bei suvesti abi šalis prie derybų stalo ir įgyvendinti pereinamosios vyriausybės formavimą, sudarytą iš dabartinės valdančiųjų ir opozicinių jėgų.
Ilgą laiką šios pastangos nepadėjo sulaukti jokių teigiamų rezultatų. Bet kokia humanitarinė intervencija, kuri planuojama JTO Saugumo Taryboje, dažnai „susiremia“ su Rusijos ir Kinijos veto galia, kuri vienareikšmiškai sužlugdo bet kokią humanitarinės pagalbos idėją. Toks JTO bejėgiškumas kenčiančių žmonių akivaizdoje iškelia akivaizdžią Saugumo Tarybos struktūros problematiką.
Veto galia, suteikta valstybei, kuri šiuometinių tarptautinių įvykių kontekste (įvykiai Ukrainoje), būtent ir yra didžiausių nesaugumo pavojų šaltinis, iškelia neabejotiną klausimą – „kiek efektyvi tokia struktūra, paralyžiuojanti pagalbos suteikimą būtiniausiais atvejais?“. Vis dėlto šioks toks proveržis humanitarizmo įgyvendinime įvyko šių metų liepos 14 d., kai pirmą kartą Sirijos konflikto eigoje buvo priimta rezoliucija dėl humanitarinės pagalbos teikimo atokiausiose Sirijos vietovėse.
JTO prireikė daugiau nei trijų metų, kol ji pagaliau sugebėjo suteikti tiesioginę pagalbą Sirijos gyventojams, naudodamasi savo struktūriniais mechanizmais, bet ar ši pagalba bus adekvati jau trejus metus konfliktą kenčiantiems sirams, išlieka neaišku.
JTO kaip mediatorės vaidmuo konflikto sprendime taip pat nepasiteisina. Daug vilčių buvo sutelkta į 2014 m. sausio-vasario mėnesiais vykusiai Antrajai Ženevos Konferencijai (Gevena II). Jos metu buvo siekta suvesti konfrontuojančias puses ir pasiekti abi puses tenkinantį variantą. Vis dėlto konferencijos nurodyti tikslai buvo bevaisiai ir pasibaigus dvejiems derybų ratams buvo nuspręsta užsibrėžtų tikslų siekti trečiajame derybų rate, kurio data kol kas vis dar neaiški.
Tarptautinės bendruomenės nepajėgumas susidoroti su susiklosčiusia situacija, jau nekalbant apie pabėgėlių srautą, kuris destabilizuoja ir kaimynines Libano, Irako bei Jordanijos valstybes, JTO kritikų yra paženklintas kaip didžiausia šio amžiaus tarptautinės sistemos nesėkmė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!