Ta vienalytė Lietuvėlė, kurią pažinojo ir su manimi noriai dalinosi tėvai, jau išnyko. Lietuva išsivystė į tris skirtingas ir savotiškas esybes. Kiekviena su savom ypatybėm, trūkumais ir privalumais. Bandymas su draugais ar šeimos nariais kalbėti apie vienatinę Lietuvą prilygsta aklojo norams apibūdinti dramblį. Priklausomai nuo to, su kuo kalbėsi, Lietuvai priskiriami trys likimai: ji arba puikiai funkcionuojanti, viltinga arba pasmerkta.
Dar praeitą savaitę mudu su žmona Sigita ir bendru japonų draugu Sakae Wade turėjome progą pasivaikščioti po Valdovų rūmus. Eilę metų mes iš šalies stebėjome kaip vyksta rūmų rekonstrukcija, apipinta šitiek skandalų bei polemikos. Lietuviška spauda nepatikliai ir kritiškai vertino rekonstrukcijos išlaidas, amžinus nukelinėjimus, sukčiavimą, bei korupciją, kurie kaip šešėlis persekiojo visą procesą. Televizijos ekranai mirgėjo neigiamais komentarais apie šį žygį. Turiu, su tam tikra gėdos gaidele, prisipažinti, kad ir aš nesugebėjau atsispirti politinei propagandai. Tačiau esu įsitikinęs, jog lankytojai bus maloniai nustebę, išvydę rezultatus bei istorinį paveldą, kuris juos pasitiks. Pasivaikščiojimas po rūmus man tikrai atvėrė akis, kodėl prireikė tokių didelių resursų.
Jeigu tai būtų buvęs paprastas sumanymas sukurti „a la“ lietuvišką Disneilendą nemanau, kad būtų prireikę tokių didelių pinigų. Ateities kartų dėlei, praeitis buvo ne tik išsaugota (užkonservuota), bet ir atkurta. Valdovų rūmai išaugo ant originalių pamatų, kurie yra atvirai demonstruojami lankytojams. Tai turėjo kainuoti tikrai nemenką sumą. Rūsio kambariai yra pritaikyti temperatūros kontrolei, nes tik tokiu būdu galima išsaugoti originalius pamatus bei kitus istorinius radinius. Aš nuoširdžiai patariu visiems turistams, besilankantiems Lietuvoje, leistis į kelionę ir ištirti šį unikalų pastatą.
Autentiškos archeologijos užkonservavimo kokybė išgirta pasaulinių šios srities ekspertų. Be abejo, buvo kur pataupyti, tačiau rezultatas vertas indėlio. Mus su Siga labai sujaudino generalinės Valdovų rūmų direktorės Jolantos Karpavičienės žodžiai, raginantys pasipiktinusius ir prieštaraujančius projekto misijai , pirmiausia apsilankyti atrestauruotuose Valdovų rūmuose ir savo vertinimą teikti tada. Jeigu ir tada norėsis spjauti ant Lietuvos istorinio paveldo, tebūnie! Mane sužavėjo žmonių, tiek dirbusių su Valdovų rūmų projektu, tiek ir Valstybės kultūrinio paveldo Vilniaus miesto pilių departamento darbuotojų užsidegimas. Šie žmonės pademonstravo didelį entuziazmą ir kovingumą, siekdami išsaugoti Lietuvos istorinį paveldą, nepaisant politinių intrigų bei ribotų lėšų.
Mano požiūriu, Valdovų Rūmai yra Vilniaus simbolis. Vilnius yra viena iš trijų Lietuvų. Tai žavesio nestokojantis miestas, kupinas potencialo klestėjimui, renovacijai, pasididžiavimui, liberaliems korupcijos kiekiams bei politikai.
Finansiniai indėliai, plaukiantys į Vilnių, yra tikrai solidūs. Tūkstančiai turistų kasdien suplūsta į Senamiestį. Tai, be abejonės, yra vienas architektūrine prasme gražiausių ir unikaliausių pasaulio miestų. Tai iš tikrųjų yra tarptautinis miestas!
Vingiuojant po akmenimis grįstas Vilniaus gatveles gali išgirsti ištisą kalbų kakofoniją: ispanų, italų, vokiečių, rusų, lenkų, anglų, jidiš bei begalę kitų. Šis miestas man leidžia pasijausti saugiam ir laukiamam. Tačiau toli gražu ne visas miestas toks draugiškas. Galima išvysti ne vieną sovietinio stiliaus gyvenamąjį pastatą ir ištisus rajonus, kurie kelia depresiją. Man buvo sakoma, kad Kaunas Vilniui nenusileidžia, nors tai labiau lietuviškas, nei tarptautinis miestas. Bet vis dėlto Kaunas gerokai panašesnis į Vilnių nei likę Lietuvos miestai. Tačiau tai jau atskiros istorijos vertas pastebėjimas.
Likusią Lietuvos dalį puikiai reprezentuoja mano uošvės kraštas. Ji gyvena pasakiško grožio Lietuvos užkampyje, kur taip pat yra ir aukščiausias Lietuvos taškas. Ten vietiniai išgyvena, užsiimdami ūkininkyste. Norint pasiekti šią vietą, tektų išsukti iš greitkelio ir keliauti pirmiausia, akmenuotu, o tada ir purvu grįstu keliuku. Tai jus nuves į Stakliškes, kur gaminamas midus, tada pasieksite ūkininkų kaimelį Užuguostį ir galiausiai įsuksite į klampiu purvu grįstą kelią, kuriame vietos tėra vienam automobiliui.
Medinis ženklas informuos, jog iki Gedanonių Kalvos liko 4,2 km. Pakeliui į šią kalvą sunku nepastebėti sunkumų, kurie vis pastoja kelią, vietovės izoliacija, didingumu, natūraliu grožiu, laukinėmis gėlėmis, plūgu išartom, bei žole apaugusiom pievom, kurios supa visą kalvą. Pribloškia tai, koks apleistas šis dar ne per seniausiai įkurtas paminklas. Jam buvo skirta daugiau nei 100 tūkst. eurų! Ir taip jau apleistas keliukas dar labiau nukentėjo nuo konstrukcijos darbų, sunkios žiemos bei neatsakingai vykdytos priežiūros. Turistus čia išvysti teko tik kartą ir tąkart jie nelabai ką gero turėjo pasakyti apie paminklą. Tarp vietinių gyventojų yra pasklidęs gandas, kad visas projektas tebuvo skirtas „plauti“ Europos Sąjungos teikiamiems pinigams.
Rajonas, kuriam pagal teritoriją priskiriama Gedanonių Kalva, turi išskirtinę administratorę, kuri turi aibes darbų. Ji yra atsakinga už kelių arimą, vamzdyno valymą, vietinius nesutarimus bei kitus dalykus. Deja, gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Nuo 3000 gyventojų sovietiniais laikais iki maždaug 500 dabar. Pusė gyventojų sunkiai dirba, kita pusė beveik visai nedirba. Jiems užtenka 350 Lt dydžio nedarbingumo pašalpos per mėnesį.
Gyvenant kaime maisto bei malkų nesunku gauti. Dauguma žmonių užsiaugina nuosavą maistą. Blogiausiu atveju, giminės pasidalina tuo, ką užaugina, už pagalbą laukuose. Kai kurie žmonės vis dar gyvena namuose, kurių grindys grįstos asla. Vienintelė sąskaitą, kurią reikia apmokėti, yra už elektrą. Tad lieka gan nemažai kontrabandiniam spiritui bei cigaretėms. Yra tokių, kurie nesibodi keistų darbų, jeigu tik labiau pasiturintys vietiniai gyventojai pasiryžę gausiai sumokėti. Tačiau dažniausiai rasti pagalbininkų yra tikras galvos skausmas.
Nemenka šių žmonių dalis jaučiasi taip, tarsi jie nėra Lietuvos dalis. Politikai juk susirūpinę vien Vilniaus ir savo asmenine gerove! Į Europos Sąjungą žiūrima nepatikliai - kaip į pinigų švaistytoją ir tinginystės įgalintoją, kuri leidžiasi manipuliuojama perpratusiųjų sistemą. Aplankius šį Lietuvos kraštą imi nenorom mąstyti, jog visa ši apatija tik augs. Jau ir dabar egzistuoja keletas apleistų fermų, kurios būna retai, jei apskritai būna, lankomos. Kontrastas yra tiesiog pribloškiantis: neapsakomo grožio gamta, o šalimais - apleistos fermos. Tai taip skiriasi nuo Vilniaus. Kai kuriems visa tai arčiau širdies nei sostinė. Tikiuosi, šie žmonės imsis iniciatyvos. Esu įsitikinęs, kad galimybės pažaboti kaimavietes yra beribės.
Mano žiniomis panašių Lietuvų mūsų krašte yra daug. Tačiau tokiuose kaimuose aš dažniausiai rasdavau savo tėvų Lietuvą, kurios kertinė dalis buvo vienas kitu be išlygų besirūpinantys žmonės. Nepaisant to, jog dalis šių žmonių ilgisi praėjusios sovietinės eros, dauguma vis dėlto yra patriotai, kurie tiesiog jaučiasi atitrūkę nuo savo valdininkų bei atstovų ir nuo visų tų pažadų, kurių ne vieną teko girdėti. Šiems žmonėms Gedanonių kalva simbolizuoja lietuvišką valdžią.
Trečioji Lietuva yra diaspora – ak, kokia vis dėlto tai istorija. Jeigu išeiviai kada nuspręstų sugrįžti, Lietuva taptų nesustabdoma ir nesunaikinama šalimi. Žinau visas priežastis, kodėl jie turėjo pasilikti Lietuvoje. Taip pat žinau ir priežastis, kodėl vis dėlto dauguma patraukė laimės ieškoti svetur. Yra siaubingas, tačiau kartais žūtbūtinis žingsnis savanoriškai pasirinkti tremtį iš gimtosios žemės.
Kas per žmogus renkasi tokį kelią? Leiskite man atskleisti, jog daugumai mano sutiktų lietuviškosios diasporos žmonių tai buvo kraštutinė priemonė. Galiu užtikrinti, kad nė vienam tai nebuvo pirmas pasirinkimas. Labiausiai mane stebina tai, jog dauguma šios trečiosios išeivijos bangos emigrantų vis dar su begaline meile ir šiluma kalba apie Lietuvą. Net ir po visų sunkumų, kuriuos jiems teko išverti Lietuvoje, jie vis dar svajoja apie tai, kaip vieną dieną galės grįžti į kitokią Lietuvą, tokią, kurioje nebus sakoma „išvažiavai, tai ir negrįžk, tu jau nebesi vienas iš mūsų’“.
Prisimenu pokalbį su žemaičiu, kuris man pasakė: „Kęstuti, tu nieko nesupranti, jie (valdininkai) nenori dvigubos pilietybės, jie nenori tavęs ir visų tų, kurie augo svetur. Jie bijosi jūsų balso. Jie mano, kad dauguma jūsiškių bandys užimti jų postus. Jie būgštauja prarasti savo galią. Vis dėlto daugiau nei trečdalis lietuvių yra emigrantai, įsivaizduok, ką jie galėtų nuveikti atgavę pilietybę. O kas būtų, jeigu jie visi eitų balsuoti? Tai pakeistų visą dabartinės Lietuvos politinę dinamiką! Todėl politikai niekada neleis, kad tai įvyktų“.
Esu įsitikinęs savo draugo teisumu. Net ir sėdėdamas Rusijoje, nebūčiau sugalvojęs geresnio plano, kaip sukurti tris Lietuvas. Padalijimas tarp kaimo, miesto ir užsienio. Tai Lietuva, kurią laisvai galima kontroliuoti turint naftos nešamų pinigų. Kur agentai taptų šalies lyderiais. Kur korupcijai teisinėje sistemoje klestėti būtų pačios palankiausios sąlygos. Kur žmonės nepasitiki išsirinkta valdžia. Kur sukčių ir visokio plauko spekuliantų teisės yra svarbesnės nei paprastų Lietuvos gyventojų noras tausoti savo pilietybę ir ryšius su Lietuva.
Kur pradingo Lietuvos valdžia? Kur tie žmonės, kurie pajėgtų apjungti visą tautą? Gal todėl ir turime tris Lietuvas, aibę partijų, aukštą emigracijos lygį ir vis mažiau ekonominės laisvės. Skaldyk ir valdyk! E Unum Pluribus!
Iš anglų kalbos straipsnį išvertė Aira Bekerytė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!