Didelę miesto konkurencingumo šalyje dalį lemia ne tik infrastruktūra, bet ir verslo, visuomenės bei valdžios partnerystė. Žvelgiant į platesnį Europos kontekstą, galima būtų teigti, kad Lietuvos miestai yra pasmerkti būti darnūs ir gyvybingi dėl žmogiškojo mastelio, klimato, kultūros ir gamtos vertybių, geografinės padėties, susisiekimo galimybių. Nes paveldėjo kompaktiškas miestų ir gyvenviečių struktūras, išplėtotą infrastruktūrą.
Darnios plėtros akademija
Tačiau nepaisant stiprybių, mes matome miestų ir gyventojų nykimo bei senėjimo tendencijas, chaotišką urbanizuotų struktūrų sklaidą priemiesčiuose ir užstatytų teritorijų kompaktiškumo mažėjimą, miesto daugiabučių namų kvartalų senėjimą, neracionalų sukurtos infrastruktūros ir nuosavų automobilių naudojimo kultą.
Tai rodo, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse, dar neatsakyta į klausimą, ar darnūs miestai taps tikrove. Apie tai nuo 2008 m. diskutuoja Lietuvos urbanistiniai forumai. Darni miestų plėtra yra gana plati sąvoka, ji priklauso ne tik nuo teritorijų planavimo, naujų technologijų naudojimo ar finansinių išteklių paskirstymo, bet ir nuo verslo bei visuomenės žinių bei požiūrio į būstą, žemę, gyvenimo kokybę, vartojimą ir kt.
Šiuolaikinės tendencijos
Po 1990 m., atsisakius centralizuoto miestų planavimo ir gyventojų apgyvendinimo reguliavimo, vyksta miestų „susitraukimas“ dėl natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimo ir emigracijos.
Demografiniai pokyčiai, gyventojų senėjimas paveiks ir fizinės aplinkos tvarkymą, pastatų statybą, gyvenimo kokybę, nekilnojamojo turto struktūrą: reikės mažiau švietimo įstaigų, būstų, brangių parduotuvių miesto centre. Daugiau dėmesio teks skirti senų žmonių poilsio, priežiūros, slaugos, medicinos paslaugų infrastruktūrai. Šiuo požiūriu dar neįveiksmintas kaimo gyvenviečių potencialas, regioninė politika.
Greta „susitraukimo ir senėjimo“ matome prieštaringą tendenciją – spartų užstatytų teritorijų augimą, vadinamąją chaotišką urbanistinių struktūrų drieką priemiesčiuose (angl. urban sprawl). Kai šeimos išsikelia gyventi į menkai išvystytas priemiestines gyvenvietes, vienkiemius, mažėja miesto gyventojų ir auga švytuoklinė migracija, nes priemiesčiuose trūksta darbo vietų, socialinės, kultūrinės viešosios infrastruktūros ir paslaugų.
Dar daugiau problemų sukuria augantis nuosavų automobilių skaičius, pagal kurį Lietuva turi 1,2 mln. automobilių ir pirmauja Europoje, nes 1 000 gyventojų tenka apie 600 automobilių, kurių amžiaus vidurkis 14 metų. Šiandien automobiliai yra didžiausi aplinkos teršėjai ir „laiko vagys“, nes vis daugiau laisvo laiko praleidžiame būtent juose.
Toks gyvenimo būdas jau tapo visuotina kultūra. Kai mažiau žmonių naudojasi viešuoju transportu, šios paslaugos brangsta, sunku išlaikyti jų kokybę (pavyzdžiui, viešuoju transportu 1993 m. Vilniuje naudojosi 82 % gyventojų, o 2012 m. – tik 39,6 %).
Kitas aktualus klausimas susijęs su viešosios infrastruktūros eksploatavimu, nes kurdami vis daugiau naujos infrastruktūros, naujų kelių mes negalvojame apie eksploatacines išlaidas ateityje.
Ekonominio piko metu plėtra į užmiesčius buvo patraukli: lengvai įsisavinamos naujos, pigesnės teritorijos, statomas pigesnis būstas, naujakuriai gyvena panašioje socialinėje aplinkoje, dažnai įvairioje gamtinėje aplinkoje. Tačiau naujos gyvenvietės neturi visavertei gyvenimo kokybei reikalingos infrastruktūros. Savivaldybės nepajėgia patenkinti naujų kvartalų poreikių: stinga kelių, mokyklų, darželių, kitų reikalingų įstaigų.
Urbanistinė drieka sukelia vidinės miesto struktūros deformacijas, svarbiausia – miesto kompaktiškumo praradimą. Sunku tiksliai įvertinti šios nepageidaujamos tendencijos apimtis atskiruose Lietuvos miestuose, nes nevykdomi matavimai (išskyrus Vilniaus miestą). Galima tik daryti ekspertines išvadas, ar remtis Vilniaus miesto stebėsenos ataskaita, kuri rodo, kad mažėjant urbanizuotų teritorijų gyventojų tankumas akivaizdžiai sumažėjo: 1998 m. – 48 gyv./1 ha, o 2010 m. – 39 gyv./1 ha.
Šie skaičiai ypač pavojingi, nes Vilnius jau 6 km nuo centro praranda 30 žmonių hektare tankumą, o tai reiškia, kad miesto pakraščiuose viešasis transportas, kita infrastruktūra yra labai brangi miesto biudžetui ir mokesčių mokėtojams. Stokojant viešųjų finansinių išteklių, daugumą viešųjų paslaugų gyventojai turi susikurti patys ar pirkti rinkoje ar tiesiog jų negauna.
Siekdami patvenkti urbanistinį sprogimą, turėtume atsižvelgti ir į nerimą keliančias prognozes, kad pasaulyje nepagrįstai auga natūralių išteklių vartojimas gamybos ir buities srityse. Šiuo metu apie 60 % ekosistemų nebepajėgia atsikurti ir degraduoja. Netaikant efektyvių priemonių, 2050 m. reikės tris kartus daugiau išteklių (140 mln. tonų kasmet).
2030 m. 40 proc. padidinsime vandens poreikį, nei galime išgauti, o 50 proc. gyventojų jaus vandens stygių („European Environment Agency“, 2012). Šios tendencijos svarbios Lietuvai, nes ji išsiskiria dirbamos žemės gausa ir vandens ištekliais, kurie pastaruoju metu vartojami urbanistinei plėtrai, statyboms. Analizuodami žmonių veiksmus, esant tokiai miestų plėtros situacijai, matome, kad žmonėms ne visi gyvenimo kokybės veiksniai yra svarbūs, o gal nežinomi ar nesuprasti. Prie natūralių išteklių netaupaus vartojimo prisideda miestų plėtros organizatoriai bei vadybininkai ir į trumpalaikę ekonominę naudą orientuoti plėtros projektai.
Savivaldybės ir infrastruktūra
Savivaldybės, jei ir norėtų, išties neturi galimybių sukurti tiek viešosios infrastruktūros, koks yra poreikis. Miestai ir priemiesčiai sparčiai plečiasi, auga tiek naujų gyvenamųjų, tiek kitokios paskirties objektų statybos plotai. Ir bemaž prie visų jų reikia papildomos infrastruktūros, o ir esamą reikia atnaujinti. Šioje situacijoje savivaldybė ir verslas turi paisyti visuomenės intereso, galvoti ne vien apie trumpalaikę ekonominę naudą, bet ir apie ilgalaikę darnios plėtros strategiją.
Kitas būdas – sėstis prie derybų stalo ir, kaip priimta kitose Vakarų valstybėse, susitarti, kad ir verslininkai turi prisidėti prie miesto darnios plėtros. Šis būdas nėra naujovė. Jau ir dabar statytojai derybose su savivaldybe sprendžia infrastruktūros klausimus, tačiau šioje veikloje trūksta aiškumo, infrastruktūros plėtrą reglamentuojančio įstatymo. Jis būtų pagrindas infrastruktūros įmokoms apskaičiuoti ir jas rinkti. Žinoma, su sąlyga, kad infrastruktūros plėtros mokestis negultų vien tik ant verslininkų ir būsimų vartotojų pečių, svariai prisidėtų ir savivaldybė.
Dažnai pateikiamas toks infrastruktūros plėtros pavyzdys: savivaldybė numatomame plėtoti žemės sklype įrengia reikiamą infrastruktūrą, nutiesia inžinerinius tinklus ir tą sklypą aukcione parduoda investuotojams. Toks modelis būtų priimtinas, bet sunkiai įmanomas, nes valstybė miestams nesuteikia teisės disponuoti žeme, dar neperdavė valdyti žemės, būtinos visuomenės reikmėms.
Beveik kiekvienam savivaldybės projektui, pavyzdžiui, Vilniaus miesto Pietiniam ir Šiauriniam aplinkkeliui, Senamiesčio apvažiavimui, mokyklos ir kt. žemę tenka išpirkti iš žemės savininkų, nes žemės reformuotojai neatsižvelgia į miesto teritorijų plėtros planus.
Kita vertus, ir atsižvelgti sunku, kai savivaldybių planai yra nepamatuotai dideli (numato hiperplėtrą), neatitinka demografinės tikrovės, besitraukiančiuose miestuose planuojami didžiuliai naujos statybos plotai.
Darnios plėtros bendruomenės
Galvodami apie darnią plėtrą, turime atsakyti į klausimą, kokia turėtų būti šiuolaikinė bendruomenė ir kaip ji turėtų elgtis plėtros proceso metu?
Atsižvelgdama į tai, Darnios plėtros akademija 2013 m. atliko tyrimą, kuriuo siekta atskleisti, kokia yra situacija ir perspektyvos Lietuvoje.
Apibendrinus tyrime dalyvavusių visuomenės grupių apklausos rezultatus, paaiškėjo, kad pagrindiniai kriterijai, apibūdinantys darnias bendruomenes, daugiausia susiję su socialinės aplinkos aspektais (kūrybingumas, pasitikėjimas, socialinė įtrauktis), o ekonominiai faktoriai, kurie dominuoja nekilnojamojo turto plėtroje, nėra patys svarbiausi.
Anot apklausos dalyvių, darnios plėtros bendruomenės idėją geriausiai apibūdina teiginys: „Tvirta bendruomenė ir pozityvios socialinės reformos priklauso nuo tiesioginio tarpusavio bendravimo, nepaisant socialinio ir ekonominio susiskirstymo.“
Apklausa patvirtino, kad miestai vis dar pralaimi konkurencinę kovą dėl gyventojų kaimui, kad ir kokios būtų valstybės ir savivaldybių pastangos. Apie 69 % apklaustųjų norėtų gyventi už miesto, gamtos apsuptyje. Tai rodo, kad šiuolaikiniai miestai dar neužtikrina tos gyvenimo kokybės, kokios tikisi jauni, dirbantys, perkantys būstus ir auginantys vaikus žmonės.
Vilčių teikia tai, kad respondentai, rinkdamiesi gyvenamąją vietą, norėtų turėti saugią kaimynystę, sveiką ir švarią aplinką, oro kokybę, patogų susisiekimą, ugdymo įstaigų prieinamumą, galimybę dirbti ir išlaikyti šeimą. Tačiau daugumos išvardytų fizinių ir socialinių ekonominių kriterijų priemiestinės gyvenvietės negali suteikti ir sunku prognozuoti, ar tai bus ateityje. Todėl tikėtina, kad žmonės vis daugiau ims vertinti gyvenimo kokybę mieste.
Ką daryti?
Vertinant šiuolaikines urbanistines tendencijas, galima teigti, kad miestuose galima sukurti visavertę gyvenimo kokybę. Tačiau sėkmė priklausys nuo įvairių veiksnių: valstybės politikos ir finansinių instrumentų, miesto plėtros strategijų, investicijų ir viešojo turto efektyvaus valdymo, miestų centrų gyvenamųjų rajonų atnaujinimo, darnios plėtros bendruomenių dalyvavimo.
Dėl šiuolaikinių demografinių ir urbanistinės plėtros tendencijų ateityje turėtų iš esmės keistis Lietuvos miestų plėtros principai: nuo išorinės kiekybinės plėtros pereiti prie vidinės kokybiškos plėtros. Rezultatai plėtros srityje nėra greitai pasiekiami, jie priklauso ir nuo visuomenės vertybių bei dalyvavimo, nepaisant socialinio ir ekonominio susiskirstymo.
Siekiant pažangos miesto plėtros srityje, būtina nuosekli valstybės regioninė urbanistinė politika, kurios centre būtų miestai, bendradarbiaujantys su kaimiškomis savivaldybėms, vietos bendruomenėmis. Reikėtų stiprinti savivaldybių ir valstybės institucijų bei visuomenės bendradarbiavimą ir įgūdžius šiai funkcijai vykdyti. Itin svarbus yra savivaldybių politikų ir visuomenės įtraukimas į viešas diskusijas prieš plėtros planavimo ir įgyvendinimo projektų rengimą, nes sukuria prielaidas suvokti, kaip formuojamos projektavimo užduotys ir kaip jose tenkinami bendruomenės interesai.
Vietos bendruomenėms ugdyti svarbiausios žinios apie darnią plėtrą ir kūrybingumas, gebėjimas komunikuoti, strateginis požiūris (bendra vizija, tikslai, uždaviniai, išteklių kooperavimas, daugiafunkcis projektavimas). Jei bus pasitelktos žinios ir į kiekvieną plėtros projektą valdžia bei profesionalai žvelgs kūrybingai ir sistemingai komunikuos su vietos bendruomenėmis, pažanga gali būti pasiekta. Tačiau darnios bendruomenės gali būti sukurtos ir darnios plėtros rezultatai pasiekiami ne kampanijų metu, o tik ilgalaikiu, kryptingu visų darbu.
