Esu Mykolo Romerio universiteto, Politikos ir vadybos fakulteto studentė. Šiemet baigiau 3 kursą, liko dar pusė metų, kurie yra skirti dešimties savaičių praktikai, bei baigiamojo bakalauro darbo rašymui. Kadangi praktiką jau atlikau ir baigiamasis darbas yra parašytas, nenorėdama švaistyti laiko veltui, pradėjau ieškoti darbo.
Bakalauro diplomą gausiu šių metų gruodį, todėl gerą pusmetį turiu laiko ir darbui galiu skirti visą darbo dieną. Kadangi studijuoju viešąjį administravimą, studijų metu įgytas žinias galėčiau taikyti tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose, tačiau studijų dar nesu galutinai baigusi, todėl nusprendžiau žvalgytis darbo nereikalaujančio specialių žinių ar aukštos kompetencijos.
Pradėjusi lankytis portaluose, kuriuose įvairios įmonės ieško darbuotojų, supratau, kad atitinku daugelio lūkesčius. Turiu dvejų metų darbo patirtį biuro administratorės pozicijoje, laisvai kalbu/rašau/skaitau lietuvių, rusų, lenkų bei anglų kalbomis (C2 lygis). Išmanau raštvedybos bei dokumentų rengimo taisykles, puikiai dirbu kompiuteriu (esu išlaikiusi kompiuterinio raštingumo įskaitą). Turiu vairuotojo pažymėjimą, nuosavą automobilį, be to, esu kruopšti, sąžininga, atsakinga, rimtai žiūriu į darbą, gebu dirbti savarankiškai ir komandoje. Daugelyje skelbimu svarbi buvo ir – reprezentatyvi išvaizda, tai irgi manęs nebaugino.
Susikūrusi CV , kuriame atskleidžiau visus savo įgūdžius bei gebėjimus, pradėjau jį siuntinėti į mane sudominusias įmones, kurios tuo metu ieškojo biuro administratorių, sekretorių, padėjėjų, registratorių ar klientų aptarnavimo specialistų. Kandidatavau tik pagal tuos skelbimus, kurių reikalavimus atitikau.
Šiandien įpusėjo ketvirtas mėnuo kai ieškau darbo ir vis dar neturiu išgyvenimo šaltinio. Per šiuos mėnesius gyvenimo aprašymus išsiunčiau mažiausiai į 150 įstaigų, iš kurių apie 50 pakvietė mane į darbo pokalbį. Atėjusi į pokalbius išgirsdavau daug pagyrų dėl savo asmeninių savybių bei turimų darbinių įgūdžių bei vieną vienintelį atsakymą – mes Jums paskambinsime.
Per visą laiką, kol laukiau žadėtų skambučių, apsvarsčiau daugybę variantų, kodėl nesu priimama į darbą. Nestovėjau vietoje, susilietuvinau lenkišką pavardę, manydama, kad darbdavius baugina mano lenkiškos šaknys. Tobulinau anglų kalbos žinias, domėjausi įmonių, į kurias kreipiausi ieškodama darbo, veikla, skaičiau straipsnius apie tai, ko reikalauja šiuolaikiniai darbdaviai... Visos pastangos nuėjo veltui ir vis dar esu potenciali bedarbė. Bandydama gauti bent šiokių tokių pajamų, dirbau įvairius trumpalaikius darbus, klijavau lipdukus, dalinau lankstinukus ir giliai širdyje tikėjausi, kad kažkur yra ir mano tikroji darbo vieta.
Visada apie Lietuvą atsiliepiau teigiamai. Tai šalis, kurioje gimiau, šalis, kurios kultūra man artima, šalis, kurios nenorėčiau palikti išvažiuodama gyventi svetur. Dar prieš kelis metus, matydama kaip masiškai emigruoja jaunimas, nesuvokiau , kad jie susidūrė su nemenka problema ieškodami darbo ir bandydami įsitvirtinti visuomenėje.
Jei jaunas, ambicingas, sąžiningas ir svarbiausia norintis dirbti žmogus negali rasti darbo, kas tada jį randa? Ko dabar gali tikėtis jaunas žmogus, už mokslus sumokėjęs mažiausiai 16 tūkstančių litų? Ką daryti jei nori dirbti, bet neturi dėdės, tetos ar kito pažįstamo, kuris tave įdarbins? Kaip gyventi, jei neturi turtingų tėvų, kurie galėtų finansuoti tavo kasdienes išlaidas? Kur jaunam žmogui užsidirbti, jei ne gražiam gyvenimui, tai bent išgyvenimui ir kaip išgyventi „švogerių“ krašte?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi, papasakoti Jums nutikusią istoriją? Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: