Atostogavo miestelyje, kur sirgti - nevalia

Atostogų – tik savaitė. Ir nors tas poilsio dienas turiu praleisti slaugydama sergančią mamą, bet džiaugiuosi, kad nereikės skubėti, ir daugiau laiko galėsiu skirti jai. Deja, ne visada pavyksta planus įgyvendinti.

Šį kartą vos prasidėjus atostogoms liepos 21 d. Troškūnuose (Anykščių rajonas) naktį susirgo dukra – pakilo temperatūra. Mamos vaistinėlėje aptikau paskutines tabletes, bet juk ne bėda – miestelyje yra vaistinė. Vos sulaukusi ryto, išskubėjau į ją. Ir labai nustebau išvydusi užrašą, kad vaistinė nedirbs iki liepos 27 d. – artimiausia vaistinė Anykščiuose (už 16 km) arba Panevėžyje (43 km nuo Troškūnų). Negalėjau atsitokėti: argi galima miestelį, turintį apie 450 gyventojų, ir aplinkinių kaimų žmones palikti be vaistinės?

Įpuoliau į ambulatoriją, darbuotojos tik skėsčioja rankomis ir dievagojasi, kad ne nuo jų tai priklauso – pačios nesupranta, kodėl taip yra. Pakalbinau sutiktus žmones. Visi pritarė, kad tai labai nepatogu. Patys nežino, kaip susirgus nusipirkti vaistų (daug kas automobilių neturi, o autobusai nedažnai kursuoja). Sako, geri kaimynai padėtų, bet savo bėdų nenori užkrauti kitiems. „Įsivaizduokite, kiek reikia laiko, kad autobusu nuvažiuotum į Anykščius ir grįžtum su reikiamais vaistais“, - sako.

Paklausti, kodėl šio klausimo nekelia viešai, atsakė: bijom. Ir paprašė: „Būkit gera, parašykite, kad visi žinotų, gal kas nors mus užtars“. Ne vienas pastebėjo, kad ir ambulatorija būna užrakinta, nes vyriausiasis gydytojas atostogauja (šio fakto patikrinti negalėjau, nes liepos 21 d. ambulatorija buvo atidaryta). Nuoskaudų dėl vaistinės ir medikų darbo buvo ir daugiau. Labai skubėjau gauti vaistų dukrai, be to, mama sunkus ligonis, todėl atsiprašiau, kad negaliu ilgiau kalbėtis.

„Jūs nevietinė. Jums visai kas kita – parašykite“, – prašė jie. Pažadėjau.

Automobiliu nuvykau į Anykščius ir nusipirkau vaistų. Neramia širdimi (gal dukrai dar aukštesnė temperatūra, gal mamai kas nors atsitiko) grįždama pas savo ligonius mąsčiau: kas būtų, jei neturėčiau automobilio? Gal atvyktų greitoji, bet gal tik patartų, kokių vaistų duoti (o iš kur jų gauti!), gal pagelbėtų kaimynai (čia jau mažiau abejonių)? Tačiau dabar tvirtai žinau: važiuoji į Troškūnus – pasiimk maišelį vaistų.

Suprantu: man atostogos, vaistinės darbuotojai – taip pat. Ir ji nori pailsėti. Matyt, ne vaistininkas kaltas, bet pati sistema. Tačiau ta sistema – tai joje dirbantys žmonės. Bet ar žmogiška atsukti nugarą miestelio žmonėms?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI pamėginus susisiekti su vaistinės darbuotojais, niekas telefonu neatsiliepė.

Norite pasidalinti savo patirtimi, papasakoti Jums nutikusią istoriją? Jūsų laiškų laukiame el.paštu [e-mail].

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: