Priminimas daržininkams: pomidorai mėgsta sočiau pavalgyti

Gar­baus am­žiaus su­lau­ku­si Ade­lė Lan­ki­nin­kie­nė ti­ki­na ne­at­me­nan­ti lie­pos, ku­rios vi­du­ry­je ne­bū­tų val­giu­si sa­vų po­mi­do­rų. Šie­met la­bai anks­ty­vų­jų veis­lių po­mi­do­rų sėk­lų spe­cia­liai sė­ju­si dviem sa­vai­tė­mis anks­čiau ne­gu įpras­tai, bet ir jie der­liaus dar ne­su­no­ki­no.

Pa­pras­tai per sa­vo gim­ta­die­nį, lie­pos 5 die­ną, ji pa­raug­da­vo agur­kė­lių vai­kai­čiams pa­vai­šin­ti. Šie­met dar nė vie­no nė­ra nu­si­sky­nu­si. Ir ki­ti dar­ži­nin­kai tei­gia, kad jau mė­nuo, kai žy­di agur­kai, bet der­liaus ne­ma­ty­ti. Pa­tir­ti­mi da­li­ja­si tie, kas šias dar­žo­ves švei­čia pil­na bur­na.

Ke­kės žie­dų ne­nu­bars­tė

„Vo­lun­gė­lės“ so­dų ben­dri­jo­je du šilt­na­mius su­si­ren­tu­si dar­ži­nin­kė Al­do­na Rau­lo­nie­nė. Mo­te­ris pui­kiai su­si­tvar­kiu­si na­me­lį, tad čia ir gy­ve­na. O kai dar­žas ir šilt­na­miai vi­suo­met aky­se, vis­kas juo­se tie­siog tarps­ta. Aiš­ku, rei­kia įdė­ti ir triū­so.

„Ir anks­ty­vuo­sius, ir vė­ly­vuo­sius sė­ju vie­ną die­ną, ko­vo ant­ro­je pu­sė­je. Ba­lan­džio pa­bai­go­je dar ma­žu­čius dai­ge­lius iš­pi­kia­vau į vie­ną stik­li­nį šilt­na­mį. Pa­da­riau lan­kus ir už­den­giau nau­ja dvi­gu­ba dar­žo plė­ve­le. Kai pa­švies­da­vo sau­lu­tė, plė­ve­lę ati­deng­da­vau. Vi­sos pen­kio­li­ka veis­lių at­lai­kė ge­gu­žės pir­mų die­nų šal­nas, ku­rios mū­sų apy­lin­kė­se sie­kė iki 10 laips­nių šal­čio. Bir­že­lio 10 die­ną jau nu­si­sky­niau pin­ti­nė­lę anks­ty­vų­jų ‘Be­ta‘ ir ‘Be­ta­lux‘. Daž­no po­mi­do­ro pir­mos ke­kės se­niai su­no­ku­sios ir su­val­gy­tos“, – tei­gia Al­do­na, dai­gų au­gi­nan­ti tik tiek, kiek tel­pa šilt­na­miuo­se, per­tek­liaus ne­mėgs­tan­ti.

Šie­met esu no­sį įki­šu­si į ge­rą pus­šim­tį šilt­na­mių, bet to­kios gau­sos po­mi­do­rų nė vie­na­me ne­su ma­čiu­si. ‘Juo­do­ji vyš­nia‘, ku­ri pa­pras­tai ke­kes su­krau­na kas dvi­de­šimt ir dau­giau cen­ti­met­rų, Al­do­nos šilt­na­my­je dvi­ša­ke ke­ke džiu­gi­na kas de­šimt. O ir ki­tos veis­lės jau su­for­ma­vu­sios iki aš­tuo­nių ar de­vy­nių ke­kių ir, kas svar­biau­sia, žie­dai ne­nu­bi­rę, už­si­mez­gę be­veik vi­si.

„Šio šilt­na­mio že­mės ne­su kei­tu­si ko­kius 25-erius me­tus. Ta­čiau iš ru­dens ne­pa­gai­liu gal­vi­jų mėš­lo, jį ap­ka­su ir gau­siai pa­lie­ju van­de­niu, kad per žie­mą su­tręš­tų. Dar pa­pi­lu me­džių pe­le­nų. Prieš so­di­ni­mą į duo­bu­tes pa­be­riu dur­pių su mik­ro­ele­men­tais, ku­rių nu­si­per­ku „Lan­ka­vo­je“. Dau­giau nie­kuo ne­trę­šiu. Vie­nu me­tu kai ku­rių veis­lių la­pai pra­dė­jo gels­ti. Nu­purš­kiau pie­nu į jį įbė­ru­si ka­lio per­man­ga­na­to, ir pro­ble­ma iš­ny­ko. Ki­ta­me šilt­na­my­je po­mi­do­rus so­di­nau vė­liau, jie gra­žūs, bet dar tik ke­le­tą iš­no­ku­sių ma­čiau“, – dės­tė dar­ži­nin­kė.

Ji tei­gia ver­ti­nan­ti vi­sas veis­les, ku­rias au­gi­na, bet ran­ka daž­niau­siai sie­kia vien­kąs­nio ‘Ra­da­nos‘ rau­do­no po­mi­do­riu­ko.

„Ma­ne ža­vi vie­nos ke­kės už­au­gi­na­mų vai­sių kie­kis – pen­kias­de­šimt po­mi­do­rų nu­ski­ni, o ke­kė ir to­liau žy­di, ve­da vai­sius“, – sa­ko Al­do­na.

Kas­met jos šilt­na­miuo­se pa­na­šus vaiz­das. Už­au­gin­tų po­mi­do­rų už­ten­ka duk­rų ir sū­naus šei­moms. Žie­mai dar­ži­nin­kė pri­spau­džia sul­čių, pri­džio­vi­na po­mi­do­rų. Pas­ta­ruo­sius ska­nu krims­ti vie­nus, ypač gar­di džio­vin­tais po­mi­do­rais pa­gar­din­ta bu­ro­kė­lių sriu­ba.

Po­mi­do­rams ke­ro­ti pa­de­da mu­zi­ka

In­ga Mi­liaus­kie­nė iš Sim­no se­niū­ni­jos šie­met po­mi­do­rų plo­tus šiek tiek ap­ma­ži­no. Po­mi­do­rais ap­so­di­no apie dvy­li­ka arų šilt­na­mių, per du tūks­tan­čius dai­gų. Jos pa­ste­bė­ji­mu, po­mi­do­rai, kaip ir ki­tos dar­žo­vės, vė­luo­ja nok­ti. Bir­že­lis bu­vo šal­tas, lie­pa per karš­ta šilt­na­my­je au­gan­tiems po­mi­do­rams, jie ne­pa­si­sa­vi­na rei­ka­lin­gų me­džia­gų.

„Kai šal­ta, ir mums ne­bū­na ge­ros nuo­tai­kos. Da­bar, kai šilt­na­miuo­se tvan­ku, rei­kia juos vė­din­ti, kiek ga­li­ma di­des­nį skers­vė­jį su­da­ry­ti, kuo dau­giau vė­jo įneš­ti“, – pa­ta­ria dar­ži­nin­kė.

Rū­pes­tin­gai pri­žiū­ri­mi po­mi­do­rai ne­nu­bars­tė žie­dų, ke­kė­se ra­do­si pen­ki ar še­ši vai­siai. In­ga mė­gė­jams griež­tai pa­ta­ria nak­čiai už­da­ry­ti vi­sus šilt­na­mių lan­ge­lius ir du­ris, taip ap­sau­go­si­me po­mi­do­rus nuo per rū­ką at­ei­nan­čio ma­ro. Jo­kiu bū­du prie šilt­na­mių ne­rei­kia so­din­ti bul­vių – ir po­mi­do­rus už­puo­la ma­ras. Ir vi­sus dar­bus šilt­na­my­je svar­bu at­lik­ti ry­te. Jo­kiu bū­du po­mi­do­rų ne­lie­ti va­ka­re – ra­sis di­de­lė van­dens kon­cen­tra­ci­ja, tai at­lik­ti tik iki pie­tų ir iš­vė­din­ti. Ge­nė­ti taip pat tik iki pie­tų, o lie­ji­mo die­ną – jo­kio ge­nė­ji­mo.

„Mes šilt­na­miuo­se dirb­da­mi klau­so­mės ra­di­jo, daž­nai gro­ja mu­zi­ka, tad nė­ra kur­mių, kur­klių“, – toks bu­vo In­gos at­sa­ky­mas į klau­si­mą, kaip at­bai­dy­ti ne­pa­gei­dau­ja­mus šilt­na­mių sve­čius.

Pa­šne­ko­vė dar pa­ti­ki­no, kad ki­tas no­ki­mas ir vai­siaus sko­nis, jei jis gau­na pa­kan­ka­mai mais­to me­džia­gų. Ji vie­ną kar­tą per sa­vai­tę pa­lie­ja po­mi­do­rus kom­plek­si­nė­mis trą­šo­mis su mik­ro­ele­men­tais. Mėš­lu da­bar ne­tu­rė­tu­me tręš­ti, nes ja­me daug azo­to, o au­ga­lai jo, kiek jiems rei­kia, jau pa­si­ė­mę. La­biau tik­tų at­skies­tos sru­tos, į jas įmai­šius dil­gė­lių. Žmo­nės, In­gos pa­ste­bė­ji­mu, su­si­dū­rę su pro­ble­ma, tu­rė­tų pa­var­ty­ti li­te­ra­tū­ros. Agur­kams šių die­nų tem­pe­ra­tū­ra per aukš­ta, jų žie­dai krin­ta.

Jei no­ri ko­ky­biš­ko po­mi­do­ro, ne­iš­skink jam la­pų

Dar­ži­nin­kė prak­ti­kė Onu­tė Svet­laus­kie­nė šilt­na­mio po­mi­do­rus siū­lo per pie­tus vis pa­siū­buo­ti, kad ge­riau ap­si­dul­kin­tų. Agur­kus ge­nė­ti, ūsus, ku­rie ne­įsi­ki­bę, taip pat nu­gnyb­ti ir pa­pil­do­mai pa­tręš­ti kas dvi sa­vai­tes. Tan­kius au­ga­lus la­biau puo­la ma­ras, tad po­mi­do­rų la­pus ge­nė­ti, bet vie­nu me­tu dau­giau kaip tri­jų–ke­tu­rių ne­nu­skin­ti. Ne­rei­kia iš šilt­na­mio pa­da­ry­ti miš­ko, bet ir per daug la­pų nu­skin­ti ne­ga­li­ma, nes ve­ge­ta­ci­jos me­tu jie au­ga­lus ap­rū­pi­na drėg­me.

Šį kar­tą pa­vy­ko su­si­siek­ti su kny­gos „Gam­ti­nė žem­dir­bys­tė“ au­to­riu­mi, Stak­liš­kių se­niū­ni­jos (Prie­nų ra­jo­nas) gy­ven­to­ju Sau­liu­mi Ja­sio­niu. Jis kvie­tė po­mi­do­rus au­gin­ti kie­me, jo pa­so­din­tie­ji pui­kiai mez­ga. Po­mi­do­ras yra at­vi­rų vie­tų au­ga­las, jam rei­ka­lin­gas oro ju­dė­ji­mas. Jis, kaip ir bul­vė, mėgs­ta ge­rai ap­švies­tą, at­vi­rą, net skers­vė­juo­tą vie­tą. Bet šis au­ga­las pra­šo­si ge­nė­ji­mo. Po­mi­do­rai ne­ge­ni­mi la­bai su­tan­kė­ja ir pri­au­gi­na smul­kių vai­sių, ku­rie daug lė­čiau noks­ta.

Ži­no­vo pa­klau­siau, ar ge­rai da­ro tie, ku­rie nu­lau­žo po­mi­do­rams be­veik vi­sus la­pus ir taip no­ki­na vai­sius. „Pa­mirš­ta­me, kad la­pai – svar­biau­sias au­ga­lo or­ga­nas, kur ga­mi­na­si or­ga­ni­nė me­džia­ga, iš ku­rios su­si­da­ro vi­sa ki­ta. Nu­sky­nus la­pus vai­siai noks­ta ne to­dėl, kad jiems ge­riau, o to­dėl, kad au­ga­las pa­ti­ria stre­są – mir­ti­ną bai­mę ir sku­ba bran­din­ti sėk­lų, kad spė­tų pri­si­dau­gin­ti. Kas sie­kia už­si­au­gin­ti ko­ky­biš­ką der­lių, tu­ri steng­tis, kad po­mi­do­rai gau­tų vis­ką, kas jiems pri­klau­so, na­tū­ra­liai su­bran­din­ti der­liui ir ne­su­ke­liant au­ga­lui stre­so, ne­nu­mal­ši­nant jo ga­lių. O vi­sas gud­ry­bes pa­li­ki­me pra­mo­ni­nin­kams, au­gi­nan­tiems mais­tą ne sau“, – siū­lo S.Ja­sio­nis.

Jis dar pri­me­na, kad po­mi­do­rai mėgs­ta ge­rai pa­val­gy­ti. Jei tem­pe­ra­tū­ra per 30 laips­nių – me­ta žie­dus ir ne­mez­ga vai­sių.

Dau­ge­lis skun­džia­si, kad šie­met la­bai rie­čia­si po­mi­do­rų la­pai. Pa­sak kny­gos „Gam­ti­nė žem­dir­bys­tė“ au­to­riaus, ne­sun­ku at­skir­ti, ko au­ga­lams trūks­ta. Jei la­pai su­ka­si į vir­šų, trūks­ta drėg­mės ir au­ga­lai už­da­ro po­ras, kad pas­ku­ti­nė drėg­mė ne­iš­ga­ruo­tų. Jei­gu su­ka­si į apa­čią – au­ga­lui per drėg­na, jis ati­da­ro po­ras van­dens per­tek­liui iš­ga­rin­ti.

Lau­ki­nu­kai ga­jūs ir ska­nūs

Šie­met ma­no dar­že ir šilt­na­my­je po šil­tos žie­mos sa­vai­me pri­dy­go ne­ma­žai po­mi­do­rų. Ži­no­vo pa­klau­siau, ko­kį der­lių ga­li at­neš­ti šie lau­ki­nu­kai.

„To­kie bū­na la­bai ge­ri, ga­jūs, tik trū­ku­mas, kad ne vi­si spė­ja su­bran­din­ti der­lių. Su­lau­kė­ję po­mi­do­rai, ku­rie au­ga, de­ra, pa­si­sė­ja ir vėl su­dygs­ta, yra pro­tin­gi pa­da­rai. Jų sėk­los ne­su­dygs­ta, kol yra šal­nų pa­vo­jus, pa­si­ro­do tik po jų. Sa­vai­mi­nu­kai au­ga la­bai grei­tai, pra­len­kia ir dai­gus“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Be­si­do­min­tie­siems sėk­lų ruo­ši­mu po­nas Sau­lius pa­ta­ria: „Veis­li­niams po­mi­do­rams nuo pir­mos ke­kės at­rin­ki­te pir­miau pra­dė­ju­sius nok­ti po­mi­do­rus. Sėk­li­nius pa­žy­mė­ki­te, kad pir­ma lai­ko ne­nu­skin­tu­mė­te. Juos dar pa­no­kin­ki­te, o nu­sky­nę ant lan­go pa­lai­ky­ki­te. Po­mi­do­rai ne­lin­kę kryž­min­tis, vie­na­me dar­že jų ga­li­ma au­gin­ti daug veis­lių.“