Lietuva tarp Europos Sąjungos valstybių pagal inovatyvumą yra trečioje vietoje. Nuo galo. Pagal investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) nuo ES valstybių atsiliekame beviltiškai – mokslui skiriame maždaug dukart mažesnę lėšų nuo BVP dalį, nei ES vidurkis (Lietuvos investicijos į MTEP yra ties 1 procentu nuo BVP, ES vidurkis – apie 2 procentus).
Taigi, natūralu, kad ir Lietuvos mokslo įstaigų publikacijų kiekis recenzuojamuose leidiniuose yra santykinai mažesnis nei kitose šalyse. Tačiau tarp 2005 ir 2007 metų Lietuvos moksle kažkas nutiko – nedidėjant finansavimui ir mokslininkų kiekiui, šalies mokslininkų publikacijų kiekis staiga išaugo beveik dvigubai. Kodėl?
Situaciją išanalizavo 2011 metų Lietuvos mokslo premijos laureatas, fizikas Darius Čeburnis, jau daugiau nei dešimtmetį besidarbuojantis Airijoje, Golvėjaus universitete. Mokslininkas, einantis asociacijos „Futura Scientia“, stebinčios Lietuvos mokslo sistemą ir konsultuojančios mokslo reformos vykdymą, valdybos pirmininko pareigas, tikina, jog toks mokslininkų „produktyvumo“ padidėjimas tėra miglos pūtimas į akis:
Lietuvos mokslo sistemai reikia chirurgo peilio
Moksliniai tyrimai, nežiūrint jų fundamentalios vertės, dažnai neadekvačiai suprantami tiek visuomenėje, tiek ir pačių mokslininkų tarpe. Mokslinių tyrimų svarba yra neabejotina - jie ne tik atskleidžia kaip veikia žmogų supantis pasaulis, bet ir lemia žmonių gyvenimo kokybę. Savaime suprantama, kad moksliniai tyrimai yra brangūs, nes kainuoja ne tik protingų žmonių įdarbinimas, bet ir dažnai vienetinė ir labai brangi mokslinė įranga. Moksliniai tyrimai didžiąja dalimi finansuojami iš mokesčių mokėtojų kišenės, todėl mokslininkai privalo įrodyti, kad lėšos panaudojamos efektyviai.
Dar daugiau, moksliniai tyrimai nėra hobis (už hobį pinigai nemokami), todėl atskaitomybė neišvengiama. Nuo mokslinių tyrimų pradžios dar civilizacijos aušroje nebuvo išrastas kitas būdas parodyti mokslininkų veiklos rezultatus nei publikuoti straipsnius ar traktatus. Taip ilgainiui atsirado recenzuojami mokslo žurnalai, t.y. kuomet mokslinių tyrimų rezultatai kritiškai įvertinami ir atspausdinami atitinkamame žurnale. Atrodytų, paprasta schema, kurią sunku suklastoti. Deja, kaip rodo situacijos stebėjimas Lietuvoje, suklastoti galima bet ką.
Prieš beveik 25 metus, Lietuva pasuko demokratinės rinkos ekonomikos keliu, o mokslui teko persiorientuoti iš komandinės-užsakomosios sistemos į konkurencingo finansavimo sistemą. Nors atsirastų norinčių, kad lėšos moksliniams tyrimams būtų skirstomos loterijos būdu, po lygiai ar už gražias akis, objektyvus mokslinių tyrimų finansavimas įmanomas tik pagal pasiektus rezultatus, nuo kurių ir pradėsime.
Reikia iš karto pažymėti, kad bus nagrinėjami tik tiksliųjų mokslų pasiekimai, nes socialinių ir humanitarinių mokslų problemos, nors ir daug kuo panašios, yra ir skirtingos. Visų Lietuvos mokslininkų bendras publikacijų skaičius nuosekliai augo nuo 1990, tačiau tas skaičius niekada nebuvo įspūdingas, lyginant su kitomis šalimis, pvz. panašaus istorinio konteksto Estija ar panašios gyventojų skaičiumi Airija (1pav.). Mažiau nei 2000 straipsnių per metus, esant virš 9000 žmonių su daktaro laipsniu ar virš 5000 aktyvių tyrėjų, yra labai nedaug ir nesiekia net vidutiniškai 0.5 straipsnio vienam tyrėjui per metus.
Nereikia pamiršti, kad Estijoje gyventojų skaičius apie tris kartus mažesnis, o šios šalies mokslininkai publikuoja beveik tiek pat straipsnių kiek ir Lietuvoje. Ši problema buvo suvokta jau prieš bene dešimt metų ir tuomet įvyko labai keistas, neturintis analogų, dalykas. Vos per du metus nuo 2005 iki 2007 metų publikacijų skaičius Lietuvoje išaugo beveik dvigubai ir vėliau augimas stebuklingai sustojo.
Iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinas dalykas, nes mokslinės publikacijos negimsta staiga – moksliniai tyrimai užtrunka, o ir lėšos, skirtos mokslinei veiklai 2005-2007 metais nebuvo išskirtinės. Nieko panašaus neįvyko ir kitose šalyse. Tačiau Lietuvoje atsitiko įdomus dalykas – jeigu reikia straipsnių - bus! Beveik visos be išimties Lietuvos aukštosios mokyklos bei atskiri tyrimų institutai, tuo laikotarpiu „sutarptautino“ savo institucijų viduje leidžiamus mokslinius leidinius. Tam pakako atlikti tik keletą formalumų: užtikrinti, kad žurnalai būtų leidžiami reguliariai, sukurti kritinio recenzavimo sistemą (peer-review) ir teikti reguliarią informaciją bei užregistruoti leidinį tarptautinėje mokslinių duomenų bazėje (pvz. „Thomson Reuters“).
Žinoma, daug kam kyla klausimas – o kam įsteigti tiek daug naujų „tarptautinių“ žurnalų, kai jų jau tūkstančiai leidžiami įvairiose užsienio šalyse ir tie žurnalai gerai administruojami bei Lietuvai nekainuoja jų leidyba? Priežasčių gali būti keletas: tokių institucinių žurnalų leidyba nebrangiai kainuoja; juos galima kontroliuoti (tokia pagunda visada kils nuosavybės teise priklausančiame leidinyje); dažnai girdėtas argumentas buvo, jog Lietuvos mokslas yra labai specifiškas, todėl užsienio žurnalai nėra tam tinkami. Galbūt socialiniams ir humanitariniams mokslams paskutinį argumentą galima būtų bent dalinai pagrįsti, bet tiksliuosiuose moksluose tai yra visiškas nesusipratimas, nes kaip nėra lietuviško elektrono, taip nėra lietuviško polimero, lietuviško viruso ar lietuviško betono.
Galima pakankamai drąsiai teigti, kad yra du pagrindiniai viešai neskelbiami argumentai: pirmas - galimybė tuos žurnalus kontroliuoti, kaip vėliau pamatysime, tiek publikavimo standartų prasme, tiek citavimo prasme, o antra – straipsnių publikavimas nacionaliniuose žurnaluose leidžia minimaliomis pastangomis įveikti atestacijas, dalinti institucinius biudžetus, priedus ar taikyti kitokias finansines priemones. Tačiau situacijos analizė ir nacionaliniuose žurnaluose spausdinamų straipsnių apžvalga rodo, jog daugelis mokslinių straipsnių nacionaliniuose žurnaluose nesiskiria nuo mokslinio projekto ataskaitos. Ataskaitos tipo straipsnelį rimtesnis užsienio žurnalas atmestų, o štai leidžiamas Lietuvoje atspausdina. Todėl tikrai atėjo laikas grįžti prie tikrųjų mokslinės veiklos vertybių ir pradėti skirti pelus nuo grūdų.
Mokslininko veiklos efektyvumo parametras yra ne tik publikacijų skaičius, bet ir jų cituojamumas. Savaime suprantama, kad cituojamumas priklauso nuo žurnalo, kuriame spausdinama, prestižo ir tyrimų novatoriškumo. Kolegos mokslininkai, skaitydami straipsnį, randa jame naudingos informacijos, kuria pasinaudoja savo tolimesniuose panašiuose tyrimuose ir todėl cituoja. Tokiu būdu, artimuoju ir vidutiniu laikotarpiu (1-5 metai) cituojamumas parodo mokslinių tyrimų aktualumą, o tolimuoju laikotarpiu (10-15 metų) ir mokslininko žinomumą bei jo tyrimų vertę. Kuo daugiau gerai cituojamų straipsnių, tuo geriau, nes mokslinių tyrimų finansavimo fondai (ypač tarptautiniai) ir jų samdomi ekspertai stebi tuos parametrus, svarstydami, ar skirti finansavimą konkrečiam mokslininkui ir jo siūlomam projektui, ar ne.
Visa ši informacija yra susisteminta „Thomson Reuters“ duomenų bazėje ir prieinama mokslininkams, todėl atrodytų aiški ir skaidri. Bėda ta, kad „išradingi“ mokslininkai ir čia gali dirbtinai padidinti skaičius. Tam pasitarnauja jau minėti instituciniai žurnalai, nes juose galima spausdinti mažaverčius ar visai beverčius straipsnius, o taip pat kontroliuoti kiek ir kokių savo ar artimų kolegų straipsnių pacituoti. Dėl to dalis mokslininkų nuėjo lengviausiu keliu, spausdindami beveik vien instituciniuose žurnaluose, taip augindami savo straipsnių skaičių ir jų cituojamumą, bet, žinoma, tik nacionaliniame lygmenyje.
Tai neliko nepastebėta Lietuvos Mokslo Taryboje (LMT) ar Švietimo ir Mokslo Ministerijoje (ŠMM) ir instituciniai žurnalai visiškai pelnytai tapo antrarūšiais projektų vertinimo metu. Mokslo administratoriai jau prieš keletą metų pasiūlė teisingą rekomendaciją spausdinti straipsnius bent jau vidutiniškuose žurnaluose (sureitinguotuose pagal žurnalų vidutinį cituojamumą). Tačiau tai kartu apsunkino ir vertinimo procesą, nes ekspertai priversti knaisiotis publikacijų sąrašuose ir juos kategorizuoti. Aprašyta situacija būtų tik vidinio kiemo žaidimai, jei jie neturėtų įtakos Lietuvos mokslo tarptautiniam prestižui ir mokslininkų galimybėms laimėti Europos Sąjungos finansavimą. Institucinių žurnalų masinis išplitimas nustojo versti Lietuvos mokslininkus tobulėti (daryti novatoriškus tyrimus ir rašyti kokybiškus straipsnius), o Lietuvos mokslas pasauliniame kontekste ir pagal publikacijų skaičių, ir ypač pagal cituojamumą, nusirito iki ar net žemiau trečiojo pasaulio šalių ir šiuo metu yra 120 vietoje pasaulyje pagal citavimų skaičių tenkantį vienai publikacijai! Palyginimui, Estija yra 48 vietoje, o Airija – 25 (netgi Latvija smarkiai lenkia – 90 vieta).
Visų blogiausia, kad tokioje negarbingoje kovoje nukenčia sąžiningai dirbantys mokslininkai, kuomet jų triūsas paskęsta mažavertės produkcijos pelkėje. 2 pav. pateikta lietuvių mokslininkų publikuotus straipsnius cituojančių nacionalinių straipsnių dinamika 2000-2010 metais. “Nacionaliniai“ straipsniai apima ir prestižiniuose žurnaluose cituojamus straipsnius, bet ši dalis yra labai pastovi tiek skirtingose šalyse, tiek atskirose mokslo institucijose, jei tik jos neužsiima užkulisiniais žaidimais.
Paveiksle matyti, kad problemos Lietuvoje prasidėjo jau 2001m., o 2007-2008 metais pasiekė beveik epideminį lygį, kuomet nacionalinių citavimų dalis pasiekė beveik 30 proc. visų Lietuvos straipsnius cituojančių publikacijų. Palyginimui, tais pačiais metais daugumoje Europos šalių tas skaičius yra stebėtinai panašus – 13-14 proc. - ir beveik nekintantis (taip pat ir Latvijoje ir Estijoje). Net tokiose šalyse kaip Rumunija ar Baltarusija tas skaičius yra smarkiai mažesnis (23 proc. ir 21 proc.) nei Lietuvoje (28 proc.).
Kaip matome paveiksle, Lietuvos universitetų indėlis yra labai skirtingas: jeigu Vilniaus Universitetą (VU)ar Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) cituojančių straipsnių dinamika beveik nesikeitė, tai Vilniaus Gedimino Technikos Universitete tokių straipsnių skaičius išaugo 11 kartų, o Kauno Technologijos Universitete maždaug 5 kartus per dešimtmetį. Šie skaičiai rodo grėsmingą Lietuvos mokslo marginalizaciją globalizacijos ir Interneto technologijų kontekste. Nors nacionalinių citavimų skaičius paskutiniais metais sumažėjo, taip atsitiko iš dalies todėl, kad „Thomson Reuters“ duomenų bazė pašalino keletą Lietuvos (ir kitų šalių) leidinių iš duomenų bazės dėl neetiško savicitavimo (tame pačiame žurnale anksčiau publikuotų straipsnių perteklinio citavimo).
Tačiau visų blogiausia yra tai, kad tuo metu kai nacionalinių cituojančių straipsnių skaičius išaugo, vidutinis bendras Lietuvos publikacijų cituojamumas drastiškai nukrito, dėl ko Lietuva atsidūrė greta trečiojo pasaulio šalių. Akivaizdu, kad nacionaliniuose žurnaluose spausdinami straipsniai mažai žinomi užsienio šalių mokslininkams (dažnai ir todėl, kad neretai jie spausdinami lietuvių kalba su angliška santrauka), todėl ir necituojami, nekalbant apie prastą jų kokybę. Rusena viltis, kad nacionalinių citavimų mažėjimo tendencija išliks dėl ŠMM ir LMT rekomendacijos spausdinti tik prestižiniuose leidiniuose, bet būtina pastebėti, kad kai kurie nacionaliniai žurnalai pasiekė „tarptautinį prestižą“ beveik vien nacionalinių citavimų būdu, todėl ir čia reikia neprarasti budrumo. Bet kuriuo atveju žala Lietuvos mokslo prestižui jau padaryta ir turės praeiti 5-10 metų, kol viskas grįš prie įprastų tarptautinių standartų.
Nors buvo minėta, kad beveik visos Lietuvos mokslo institucijos prikūrė mažaverčių žurnalų, kai kurios mokslo įstaigos, kaip antai Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas (VGTU) turi daugiausiai nuodėmių. Šis universitetas leidžia bent 5 institucinius žurnalus, referuojamus „Thomson Reuters“ duomenų bazėje, nors kai kurių jų pavadinimai verčia griebtis už galvos („Technological and economic development of economy“).
VGTU mokslininkai cirkuliuoja ir kryžmiškai cituoja straipsnius to paties universiteto leidžiamuose žurnaluose, dirbtinai didindami ir žurnalo, ir atskirų mokslininkų reitingą. „Thomson Reuters“ duomenų bazės duomenimis 2000-2010 metais VGTU mokslininkų skelbtų straipsnių cituojamumo geografija yra šokiruojanti – 53% citavimų yra iš Lietuvoje leidžiamų žurnalų arba Lietuvoje dirbančių mokslininkų. Tai ne tik nebe tarptautinis mokslas, bet netgi ne nacionalinis, o viso labo lokalinis, nes tarp tų 53% dominuoja kiti VGTU leidžiami žurnalai.
Palyginimui, tas pats parametras Kauno Technologijos Universitete, kuris taip pat leidžia keletą tokių žurnalų yra 27 proc., tačiau Vilniaus Universitete viso labo 13 proc., o Kauno Medicinos Universitete (dabar Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas) tik 7 proc. (2 pav.). Statistika, jeigu tik ji išsami, nemeluoja.
Kas gi įvyko VGTU tais 2005-2007 metais? O gi straipsnių skaičius išaugo daugiau nei keturgubai nuo 50 2005 metais, iki 220! 2007 metais. Jei nesigilintume į detales, VGTU tarptautinis prestižas išaugo, bet, kaip anglai sako, „velnias slypi smulkmenose“. „Thomson Reuters“ duomenų bazė yra pasiekiama visiems Lietuvos mokslininkams, todėl kyla klausimas, ar VGTU nekreipia dėmesio į šią akis badančią statistiką, ar tiesiog mano, jog kiti jos nemato.
Tačiau tarp pelų visada yra ir grūdų. Pavyzdžiui, Lietuvoje leidžiamas žurnalas „Medicina-Lithuania“ neturi absoliučiai daugumai kitų nacionalinių žurnalų būdingų nuodėmių: nacionalinių citavimų procentas yra 16 proc., savicitavimų – 10procentų. Nors tarptautiniu mastu žurnalo prestižas dar nėra aukštas, bet teko girdėti, kad tai turbūt vienintelis žurnalas Lietuvoje, kuris kartais „drįsta“ atmesti straipsnius – būtina gero žurnalo savybė, skatinanti sveiką konkurenciją bei kelianti kokybę.
„Thomson Reuters“ duomenų bazė leidžia įvertinti ne tik šalių ir atskirų institucijų produkciją ar prestižą, bet ir pavienių mokslininkų. Paprastai kreipiamas dėmesys tik į publikacijų skaičių, cituojamumą ir h-indeksą (paprastai kalbant aukštos kokybės publikacijų skaičių). Patys įtakingiausi pasaulio mokslininkai yra išskiriami į labiausiai cituojamų 1 proc. mokslininkų, vienoje iš 21 mokslo disciplinų. Ši informacija atnaujinama kas du mėnesius už paskutinius 10 metų, todėl atspindi pasaulinį mokslo elitą. Šiuo metu šiam 1 proc. elitui priklauso 77000 pasaulio mokslininkų (maždaug po 3000 pavardžių kiekvienoje mokslo disciplinoje).
Mokslo disciplinos atskiriamos viena nuo kitos, nes cituojamumas ir mokslininkų bei straipsnių skaičius kiekvienoje disciplinoje skirtingas ir kitaip nebūtų įmanoma objektyviai palyginti skirtingas mokslo kryptis. Deja, atsižvelgiant į minėtas citavimo manipuliacijas, reikia atsižvelgti ir į atskirų mokslininkų cituojamumo geografiją, kuri neretai parodo, jog ir kai kurie garsūs mokslininkai iš tiesų žinomi tik Lietuvoje, o pasaulyje jų darbai žinomi mažai.
Kokias galime padaryti išvadas? Pirmiausia liūdina, kad tokioje situacijoje nukenčia sąžiningai ir rimtai dirbantys mokslininkai. Yra daug mokslininkų Lietuvoje, kurie nesileido į publikacijų skaičiaus ar citavimo žaidimus ir nuolatos spausdina tik prestižiniuose mokslo žurnaluose.
Antra, būtina gilintis į detales ir rekomenduotina, kad ŠMM ar LMT vykdytų išsamų monitoringą ir padėtų atskirti pelus nuo grūdų – tam skirtos techninės priemonės ištobulintos ir ranka pasiekiamos. Yra netgi specialių priemonių sukurtų būtent mokslo administratoriams, kurios leidžia daug greičiau susisteminti informaciją. Turi būti sudarytos sisteminės prielaidos, kad pačios aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijos vykdytų vidinį monitoringą ir siektų kokybės institucijų viduje.
Trečia, ydinga padėtis nesudaro prielaidų mokslo finansavimo didinimui Lietuvoje, nes lėšos būtų eikvojamos beverčiams tyrimams bei mokslinei produkcijai.
O džiugina tai, kad LMT ir ŠMM supranta situacijos groteskiškumą bei deda pastangas jai taisyti, kviesdama užsienio ekspertus, griežtindama bei tobulindama konkursinį finansavimą bei išleisdama teisingas rekomendacijas. Svarbu išlaikyti kryptį ir taikyti sistemines priemones.
O ką daryti su instituciniais žurnalais? Galimybių yra keletas, bet visais atvejais be chirurgo peilio neapsieisi. Paprasčiausias būdas – visus nacionalinius žurnalus panaikinti, tačiau tai nebūtų populiarus sprendimas. Galima būtų padaryti atidžią atranką ir palikti gyvuoti tik perspektyviausius ir „mažiausiai nuodėmingus“ nacionalinius žurnalus, pvz. kaip minėtas „Medicina-Lithuania“, arba ne daugiau kaip po vieną nacionalinį žurnalą stambiose mokslo kryptyse, pvz. 6 prioritetinėse mokslo kryptyse.
Kuris būdas bebūtų pasirinktas, viena yra akivaizdu – nevaldomas nacionalinių žurnalų skaičius privalo būti drastiškai sumažintas, nes tai padarė ir tebedaro akivaizdžią žalą Lietuvos mokslo prestižui ir trukdo vystytis sveikai konkurencijai. Mokslininko profesija nėra amatas, nors ir uždirba pinigų pragyvenimui, bet labiau yra įpareigojanti veikla didinti tautos ir viso pasaulio išmintį bei intelektą. Pasirengimas priimti iššūkius bei sveikos ambicijos įrodyti sau ir pasauliui pasiektų rezultatų reikšmingumą neabejotinai sugrąžins mokslo prestižą į jam skirtą elito poziciją Lietuvoje.
VGTU papasakojo, kaip jų profesorius pateko į mokslo elitą
Gana neseniai skelbėme, jog VGTU mokslininkas Edmundas Kazimieras Zavadskas pateko tarp dr. D. Čeburnio minėto 1 proc. elitinių mokslininkų. VGTU Viešosios komunikacijos direkcija DELFI išaiškino, kaip jų universiteto profesoriui tai pavyko:
Į kompanijos „Thomson Reuters“ sudarytą daugiausiai cituojamų mokslininkų reitingą, E. K. Zavadskas pateko dėl straipsnių, publikuotų 2002-2012 m. kurie įtraukti į „Thomson Reuters“ duomenų bazes.
Per šį laikotarpį buvo 192 publikacijos 38 žurnaluose, tarp kurių yra 26 pasaulio mokslo žurnalai. 12 iš jų patenka į aukščiausią savo kategorijos žurnalų sąrašo ketvirtį (Q1). Tarp jų yra ir civilinės inžinerijos srities lyderis „Computer-Aided Civil and Infrastructure Engineering” (tai yra pirmasis žurnalas Q1).
Be to, „Thomson Reuters“ reitingo sudarytojai rėmėsi ne visu citatų skaičiumi, o jų įtakos, poveikio rodikliais: nauja metodika leido įvertinti ne tik skirtingų laikmečių, bet ir skirtingų žurnalų žymumą.
Per nagrinėjamą laikotarpį „Thomson Reuters“ duomenų bazėje užfiksuoti 3559 E. K. Zavadsko citavimai, iš kurių daugiau nei du trečdalius sudaro kitų autorių citavimai (2559 kartai), o savicitavimas - 28 proc. (1000 kartų). Cituojama 959 straipsniuose, iš kurių 85 proc. yra rašyti kitų autorių (817), savuose straipsniuose citavimų yra 142 ir tai sudaro 15 proc. Pavyzdžiui, garsaus serbų mokslininko matematiko Stevo Stevič, kuris kartu su E. K. Zavadsku yra tame pačiame įtakingiausių pasaulio mokslininkų sąraše, savicitavimas siekia 64 proc.
E. K. Zavadskas sukūrė daugiau nei 10 MCDM ( multicriteria decision making) daugiakriterinių sprendimų priėmimo metodų, kurie gali būti taikomi įvairiose srityse – ne tik statybų technologijose, bet ir vadyboje, geodezijoje ir t.t. Tai pagrindžia didelį citavimų skaičių ir parodo tarpkryptinę profesoriaus darbų reikšmę.
Taip pat VGTU Viešosios komunikacijos direkcija komentavo ir kitus dr. D. Čeburnio teiginius:
[Dr. D.] Čeburnio straipsnyje teigiama, kad 53 proc. VGTU mokslininkų citavimų yra iš Lietuvoje leidžiamų žurnalų arba Lietuvoje dirbančių mokslininkų, tačiau nėra aišku, iš kokių duomenų bazių paimti duomenys, kokio laikotarpio ir kaip jie skaičiuojami. Jei kalbama apie „Web of Science“ duomenų bazę, duomenys nuolat keičiasi, kiekvieną savaitę į duomenų bazę patenka tūkstančiai naujų straipsnių.
Žemiau pateikiama lentelė, kiek Lietuvos aukštojo mokslo institucijos turi žurnalų, patenkančių į “Web of Science” duomenų bazes:
| Institucija | Žurnalų skaičius WoS bazėse | |||
| SCI | SSCI | A&HCI | Visose | |
| VGTU | 5 | 3 | 8 | |
| VU | 4 | 1 | 1 | 6 |
| KTU | 4 | 1 | 5 | |
| LMA | 2 | 1 | 3 | |
| LSMU | 2 | 2 | ||
| Privatūs leidėjai | 1 | 1 | 1 | 3 |
| LAMMC | 2 | 2 | ||
| GTC | 1 | 1 | ||
| ISM | 1 | 1 | ||
| Iš viso | 21 | 8 | 2 | 31 |
Paaiškinimai:
SCI - Science Citation index
SSCI - Social Science Citation index
A&HCI - Arts & Humanity Citation index
VGTU žurnalų, įtrauktų į „Thomson Reuters“ duomenų bazę, lietuvių mokslininkų citavimas šalies ar užsienio žurnaluose sudaro nuo 18 iki 53 proc.: „Transport“ – 52 proc., „The Baltic Journal of Road and Bridge Engineering“ – 51,5 proc.; „Journal of Environmental Engineering and Landscape Management“ – 48,7 proc.; „Journal of Business Economics and Management“ – 47,4 proc.; „Mathematical Modelling and Analysis“ – 18,6 proc.
VGTU žurnalų, kuriuos įkūrė prof. E.K. Zavadskas, lietuvių mokslininkų citavimas yra: „Technological and Economic Development of Economy" – 53,7 proc.; „Journal of Civil Engineering and Management“ – 39,6 proc.; „International Journal of Strategic Property Management“ – 44 proc.
Kitų institucinių žurnalų duomenys:
„Lithuanian Journal of Physics“ citavimas kituose lietuvių autorių straipsniuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose siekia 57,5 proc. „Informatika“ – 36 proc., „Mechanika“ – 54 proc., „Elektronika ir elektrotechnika“ – 46,6 proc., „Inžinerinė ekonomika“ – 59,6 proc. „Information Technology and Control“ – 52 proc., „Journal of Materials Science“ – 46 proc. ir t.t.
Pasak Dr. D. Čeburnio, tokie VGTU patiekti skaičiai - tik jo pateiktos informacijos patvirtinimas:
Juk iš esmės jie [VGTU – red.] pavirtino mano pateiktą informaciją apie nacionalinius citavimus (tiek VGTU tiek E. K. Zavadsko) ir faktą, kad absoliuti dauguma Lietuvos nacionalinių žurnalų turi absurdiską nacionalinį citavimą - kas reiškia, kad tie straipsniai/žurnalai išoriniam pasauliui nežinomi ir neįdomus. Tačiau „Medicina-Lithuania“ kažkodel neturi tos bėdos - tokius žurnalus ir siūliau palikti, kaip kompromisą. „Mathematical Modelling and Analysis“ irgi yra neprastas žurnalas. Nesuprantu, ką VGTU bando priešpastatyti?
Manipuliuodami sau palankiais procentais del afiliacijų, VGTU bando užtrinti savo schemas ir faktą, kad nors VU ar KTU absoliučiais skaičiais, žinoma, spausdina daug ir nacionaliniuose žurnaluose, jie dar daugiau spausdina ir labai rimtuose užsienio žurnaluose. O VGTU didžioji dalis produkcijos yra jų pačių žurnaluose - tai ir yra esminis skirtumas. Pvz. vienas VU atspausdina apie 40 proc. visų Lietuvos mokslinių straipsnių, todėl šis universitetas ir neturi konkurencijos Lietuvoje ir todėl VU nacionaliniai žurnalai negadina proporcijų bei nekelia kažkokios rimtos grėsmės.
Pastaba, kad nežinia iš kur paimti mano duomenys stebina: labai aiškiai nurodyta, kad statistika apima 2002-2012 metus „Thomson Reuters Web of Science Core Collection“ ir apima tik tikrus straipsnius be konferencijų tezių (bevertė produkcija). Ar galima dar aiškiau parašyti - aš nežinau. Tvirtinimas, kad situacija keičiasi yra trivialus - aišku keičiasi, bet aš ir parodžiau, kad metams bėgant braižas išlieka
Įdomiausias VGTU tvirtinimas apie Q1 – labiausia prestižinių žurnalų - kategoriją. Jei to žurnalo kategorija pasiekta cituojant iš kitu VGTU žurnalų, tai čia dirbtinai sukurta kategorija, ką aš ir pabrėžiau su kryžminiais citavimais. Kryžminius citavimus aš galiu konkrečiais skaičiais parodyti.
Yra konkreti priežastis, kodėl leidžiama daug nacionalinių žurnalų. Jei butu leidžiami tik keli, tuomet autoriai negalėtų per daug savęs cituoti tame pačiame žurnale - tai butu traktuojama kaip savicitavimai, o „Thomson Reuters“ seka si rodikli ir kai jis pasiekia 60 proc., laikinai suspenduoja tokį žurnalą, kaip kad buvo suspenduotas lietuviškas „Transport“. Kai yra daug žurnalų, galima straipsnius rotuoti ir kryžmiškai cituoti, formaliai nepažeidžiant „Thomson Reuters“ kriterijų. Štai todėl prof. E. K. Zavadsko savicitavimas (28 proc. yra labai daug, paprastai neturi virsyti 10-15 proc.) yra netgi neadekvatus, kai ji cituoja kiti tos pačios institucijos leidžiami žurnalai, nors tai formaliai ir nėra savicitavimas. Lyginimas su kažkokiu serbu yra apgailėtinas, tegu patikrina absoliučios daugumos tame sąraše esančių pavardžių savicitavimus ir citavimų geografiją.
