Tačiau triušiai, kaip ir kiti gyvūnai, gali sirgti pavojingomis jų gyvybei ligomis. Viena jų – eimeriozė, plačiai paplitusi, pavojinga invazinė jaunų triušių liga, kurią sukelia Eimeria (Apicomplexa) pirmuonys.
Kaip aiškina Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Serologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Jūratė Buitkuvienė, triušių ūkiuose dėl eimeriozės gali būti patiriami dideli ekonominiai nuostoliai.
Pavojinga liga – eimeriozė
Pirmą kartą 1674 m. ši liga buvo aptikta triušių kepenyse.
1879 m. buvo išskirtos triušių kepenų ir žarnyno eimerijos, kurias pavadino Coccidium oviforme ir Coccidium perforans.
Nustatyta, kad triušių organizme gali parazituoti 15 Eimeria rūšių, tačiau tik 11 rūšių yra patvirtintos. Dažniasiai triušiai būna užsikrėtę keliomis eimerijų rūšimis.
1995 m. mokslininkai eimerijas suskirstė į penkias grupes pagal jų patogeniškumą: aukšto patogeniškumo (E. intestinalis ir E. flavescens), vidutinio (E. media, E. magna, E. piriformis, E. irresidua), žemo patogeniškumo (E. perforans, E. exigua, E. vejdovskyi) ir nepatogeniškos (E. coecicola) eimerijos.
E. stiedae priskyrė penktai grupei, kurių patogeniškumas priklauso nuo sukėlėjo kiekio gyvūno organizme.
Eimerijų patogeniškumas dalinai susijęs su jų lokalizacijos vieta. Labiausiai patogeniškos triušių eimerijos E. intestinalis ir E. flavescens parazituoja plonųjų žarnų apatinės dalies kriptose ar aklojoje žarnoje Enteritai, kuriuos sukelia eimerijos, dažnai lydimi E. coli bakterijų skaičiaus padidėjimu ar rotavirusinės infekcijos.
Susirgimo laikotarpis
Triušių eimeriozė uždarose fermose gali tapti masinio gyvūnų gaišimo priežastimi. Paprastai triušiai iki 20 dienų amžiaus nėra užsikrėtę eimerijomis. Klinikinė eimeriozė dažniausiai aptinkama jaunuose, nuo trijų savaičių iki dviejų mėnesių amžiaus, triušiuose. Jaunikliai sunkiai serga iki 5 mėn. amžiaus.
Suaugę gyvūnai šiai infekcijai įgyja imunitetą ir dažniausiai klinikinių simptomų nebūna. E. stiedae kokcidijos parazituoja kepenų tulžies latakuose.
Kepenų eimerioze gali sirgti įvairaus amžiaus triušiai. Sergantiems gyvūnams padidėja kepenys, vystosi gelta, daug gyvūnų gaišta. Žarnyno eimeriozę sukelia kitos Eimeria rūšys. Žarnyno eimeriozės klinikiniai simptomai priklauso nuo sukėlėjo kiekio organizme, parazitų rūšies, gyvūno amžiaus ir imuniteto.
Ligos simptomai ir trukmė
Charakteringi žarnyno eimeriozės simptomai: diarėja, apetito netenkimas, kūno svorio sumažėjimas, išsenkimas, vystosi hipokalemija, gyvūnai krenta.
Kartais gali pasireikšti rinitas ir konjunktyvitas.
Manoma, kad pagrindinis jaunų triušių infekcijos šaltinis yra infekuoti suaugę triušiai, kurie su išmatomis išskiria Eimeria oocistas. Užkrėstomis išmatomis gali būti užterštas pašaras, vanduo, apyvokos daiktai.
Triušiai užsikrečia eimerioze koprofagijos metu. Triušių eimeriozė paprastai plinta šiltu metų laiku, drėgnuose narveliuose. Triušių patelės išskiria eimerijų oocistas du kartus po triušiukų atsivedimo: pirmą kartą po atsivedimo, praėjus 6–12 ddienų (vėlai pavasarį) ir antrą kartą, praėjus 7–13 dienų (vėlai rudenį).
Sekanti eimerijų oocistų emisija stebima nuo 18 iki 24 dienų. Gyvūnų stresas, hormonų pasikeitimas triušių nėštumo periodu, triušiukų atsivedimas ir žindymo laikotarpis mažina gyvūnų atsparumą parazitų infekcijoms ir didina jautrumą joms. Suaugusios triušės vaidina svarbų vaidmenį eimerijų platinime garduose, kai tuo tarpu triušiukai nuo 22 dienų amžiaus yra labai jautrūs eimerijų invazijai.
Nuo 22 dienų amžiaus jaunikliai pradeda maitintis sausu pašaru, taigi eimerijų oocistos gali lengvai patekti į jų organizmą su užkrėstu pašaru. Žarnyno imuninė sistema palaipsniui bręsta nuo gyvūnų gimimo iki suagusio amžiaus.
Triušiai igyja atsparumą eimeriozei nuo 3 mėn.
Svarbu - laikymo vieta
Nujunkyti triušiai, patekę į užterštą sporuliuotomis oocistomis aplinką, užsikrečia eimerioze.
Anot dr. J.Buitkuvienės, dažniausiai jauni triušiai gaišta po nujunkymo ir perkėlimo į naują vietą. Tai rodo, kad gyvenamoji aplinka turi didelę įtaką nujunkytiems gyvūnams ir daro įtaką invazijos intensyvumui vyresniems triušiams.
Manoma, kad triušių kritimas skirtingu laiku priklauso nuo skirtingų patogeninių Eimeria oocistų patekimo į jų organizmą, praėjus 1–3 savaitėms po nujunkymo, ir konkrečios infekcijos sukelto fizinio streso.
Eimeriozė diagnozuojama pagal klinikinius požymius, koproskopinius išmatų tyrimus, skrodimo duomenis.
Atkreiptinas dėmesys
Triušių fermose rekomenduojama imtis kontrolės priemonių, kad eimeriozės sukėlėjai nepatektų į gyvūnų organizmą.
Gyvūnų augintojai turi auginti triušius gerose higieninėse sąlygose, naudojant antikokcidinius preparatus.
J. Buitkuvienė pabrėžia, kad dėl anatominės triušių skrandžio sandaros pagrindinis faktorius, stumiantis pašaro masę į žarnyną, yra pašarai. Jei racioną pagrinde sudaro granuliuoti pašarai, tuomet pašaras, esantis skrandyje, negali pasišalinti iš jo, todėl pašarų pakeitimas, teisingas jų parinkimas ir gyvūnų imuninės sistemos savybės yra ypač svarbus faktorius nujunkytiems triušiams, pažymi specialistė.
Gyvūnų racione turi būti didelis kiekis sausų pašarų, gardai turi būti atitverti pertvaromis. Triušius reikia laikyti sausai ir švariai, taikyti griežtas profilaktikos priemones: kruopščiai valyti gardus, šėryklas ir girdyklas dezinfekuoti ugnimi ar antikokcidiniais dezifektantais.
Susirgus – gydyti nedelsiant
Sergantys triušiai turi būti gydomi antikokcidiniais preparatais nedelsiant.
Kepenų eimeriozė sunkiai gydoma. Praėjus 1–2 savaitėms po gydymo, liga gali pasikartoti.
Gydyti reikia visus triušius vienu metu. Praktikoje triušių kokcidijozės gydymui plačiai naudojami antikokcidiniai preparatai salinomicinas ir robenidinas.
Antikokcidiniai preparatai dažniausiai sumaišomi į granuliuotą pašarą, tačiau kai kurie vaistai, tokie kaip sulfonamidai ar toltrazurilis yra dedami į geriamą vandenį. Tai labai patogu jaunų triušiukų gydymui. Dauguma antikokcidinių preparatų gali būti naudojami profilaktiškai (amproliumas, diklazurilis, toltrazurilis, dekokvinatas, narazinas, salinomicinas, furazolidonas ir kt.), tačiau sulfonamidai naudojami tiktai gydymui.
Nežiūtint į tai, antikokcidiniai preparatai turi kai kurių trūkumų: neigiamas poveikis gamtai (organinės trąšos), absorbcija į gyvūnų mėsą, toksiški gyvūnams, išsivystęs antikokcidinis atsparumas.
Eimeriozės kontrolei rekomenduojamas gyvūnų vakcinavimas.
