Taip naujienų portalui LRT.lt teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad kelios didžiosios įmonės gali sukurti didesnę pridėtinę vertę, nei visos mažosios ir smulkios, tad didelių įmonių neturėjimas ir didžiavimasis tik mažomis ir vidutinėmis nėra geras reiškinys.
Jungtinių Amerikos Valstijų Detroito miesto bankroto pavyzdys bei su ekonominiais sunkumais susidurianti Suomija įrodė, kad priklausomybė nuo vienos didelės įmonės, keleto stambių gamintojų ar vienos pramonės šakos gali būti netgi pragaištinga.
Detroito miestas garsėjo kaip automobilių pramonės lopšys, o trys didelės automobilių gamyklos buvo darbovietės tūkstančiams gyventojų. Tačiau konkurencija automobilių pramonėje parklupdė automobilių gamintojus, o kartu nusitempė ir visą miestą.
Suomijos priklausomybė nuo „Nokia“ turėjo pasekmių visos šalies ekonomikai, kai didžioji elektronikos gamintoja patyrė sunkumų. Šalis išgyvena recesiją.
„Priklausomybė nuo vienos didelės įmonės gali būti rizikinga valstybei. Kai ta viena įmonė susiduria su konkurencingumo problemomis, atsiduria ant bankroto ribos, tai pajaučia visa ekonomika. Lietuva irgi turi keletą tokių įmonių – palikimą dar iš Sovietų Sąjungos laikų. Tai naftos perdirbimo įmonė, trąšų gamyklos. Lietuvos mastu tai yra pakankamai didelės įmonės, ir aišku, kad gilesnės jų problemos galbūt nesukrėstų visos šalies ekonomikos, bet regioninė problema būtų labai didelė“, – pažymi N. Mačiulis.
Šiuo aspektu, ekonomisto teigimu, šalies ekonomikai sveikesnė yra įmonių įvairovė tiek skirtingų sektorių, tiek dydžių prasme. Tuomet nėra priklausomybės nuo vienos rinkos, vieno sektoriaus ir nedidelio skaičiaus įmonių.
Džiūgauti neturėtume
Mažų ir vidutinių įmonių skaičiumi Lietuva beveik nesiskiria nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio – 2013 metais šalyje pagal darbuotojų skaičių jos sudarė 99,78 proc. visų įmonių, tuo metu ES vidurkis – 99,8 proc.
Tačiau ekonomistas N. Mačiulis atkreipia dėmesį į tai, kad šis skaičius anaiptol nereiškia, kad turime labai gerai diversifikuotą ir gyvybingą ekonomiką, kurioje yra daug mažų ir vidutinių įmonių. Tiesiog mes neturime didelių įmonių.
„Yra dar keletas didelių įmonių, gimusių jau nepriklausomybės laikais, mažmeninės prekybos sektoriuje, gamybos srityje, bet tokių įmonių, kurios būtų iškilusios ir tapusios tarptautinėmis – nėra. Kalbėti apie didelę įmonę Lietuvos kontekste neįmanoma: rinka yra per maža tam, kad įmonė, aptarnaudama vien vidaus rinkos poreikius, galėtų tapti didelė“, – pabrėžia N. Mačiulis.
Taip pat, prieš džiaugiantis nuo ES vidurkio mažai besiskiriančiu statistiniu smulkaus ir vidutinio verslo įmonių skaičiaus rodikliu, anot N. Mačiulio, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kiek pridėtinės vertės šios įmonės sukuria.
„Tai yra tik skaičius. Reikėtų žiūrėti į kitą rodiklį – kokią pridėtinės vertės dalį šalies ekonomikoje sukuria mažos ir vidutinės įmonės ir kokią – didžiosios. Paprastai statistika čia būna visai kitokia, nes didelės įmonės dėl savo masto ekonomijos, kitų priežasčių sukuria daug didesnę dalį nei 1 proc. šalies bendro vidaus produkto (BVP). Dėl šios priežasties neturėjimas didelių įmonių ir didžiavimasis tiktai mažomis ir vidutinėmis nėra geras reiškinys“, – pažymi N. Mačiulis.
2011 metų duomenimis, Lietuvoje mažų ir vidutinių įmonių sektoriaus sukurta pridėtinė vertė (gamybos sąnaudomis) sudarė 36,1 procento visų įmonių pridėtinės vertės.
