„Nuo senų laikų aukščiausiai vertinamas yra baltasis gintaras, jį net vadino karališkuoju dėl panašumo į dramblio kaulą. Ši gintaro rūšis randama labai retai, daugiau nei 70 proc. viso randamo gintaro yra geltonų atspalvių: nuo skaidraus geltono iki tamsiai geltono, rudo, rusvo“, - dėsto ji.
Paklausta, ar negeltonų atspalvių gintaras susidarė kitaip, R. Makauskienė sako, jog visas gintaras susidarė panašiu būdu, skyrėsi tik kiekviename gabaliuke vykusios reakcijos.
„Atšilus klimatui pušys, dabar net vadinamos gintarinėmis pušimis, ėmė išskirti sakus – kaip ir žmogus esant karščiui prakaituoja. Šis procesas trūko tūkstančiais, milijonais metų. Pirminė sakų spalva buvo geltona, tačiau juose liko papildomų medžiagų, terpeninių dujų, kurios jungėsi į burbuliukus ir neišgaravo iš kietėjančių sakų. Vėliau sudėtingų cheminių ir fizinių procesų metu, priklausomai nuo sakuose buvusių medžiagų kiekio, oksidacijos lygio, ėmė formuotis skirtingos gintaro spalvos“, - paaiškina specialistė.
Ji primena, kad ir spalvos yra pakankamai subjektyvūs dalykas: tas pats gabalėlis žmonėms gali atrodyti skirtingų atspalvių, spalva gali kisti ir priklausomai nuo apšvietimo: vien geltonų atspalvių galima priskaičiuoti apie 100.
Gintaro spalvos ir vertė
Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė paaiškina, jog be dažnai pasitaikančių geltonų gabaliukų, retųjų baltųjų, kurių surandama nuo 5 iki 10 proc., yra ir juodesnių ar rausvesnių akmens gabaliukų.
„Kartais gintaras vadinamas juodu, jei jo spalvoje yra patamsėjimų, tačiau vien juodų gintarų nebūna. Spalvą lemia ir priemaišos, kurios geriau matomos, kai gintaras – nešlifuotas. Tai galima paaiškinti paprastai: sakai skyrėsi ant medžių, o jų reljefas – nelygus, į lašiukus patekdavo sąmanų, kerpių ir visko, ko buvo ant medžių ir miško paklotėje“, - sako R. Makauskienė.
Anot jos, juodas gintaras pasitaiko pakankamai dažnai, tačiau tik neseniai jis pradėtas vertinti. Kainos požiūriu ji yra pigesnis nei baltas ar skaidrus gintaras.
„Galbūt dėl to, kad jis nelabai primena gintarą, bet jis yra mėgiamas tų, kuriems patinka etnografiniai papuošalai“, - teigia R. Makauskienė.
Specialistė priduria, jog apskritai vienspalvis gintaras yra vertingas – dažniausiai viename gabalėlyje yra kelių spalvų.
„Skaidresnis gintaras pranašesnis tuo, kad jame matyti inkliuzai, ypač gyvūninės kilmės. Jie jau savaime yra labai vertingi, nes tai yra dokumentacija apie fauną ir florą iš to meto, kai nebuvo žmonių – ši medžiaga svarbi mokslininkams. Tai yra reti gintaro pavyzdžiai“, - sako ji.
Atitinkamai, brangesni yra tie gintaro gabalėliai, kurie meistrų dailinami iki vienodų formų, parenkami pagal panašias spalvas – tam reikia daug gintaro atmesti ir įdėti darbo į jų apdirbimą. Kokių atspalvių yra nešlifuotas arba žaliavinis gintaras, pasakyti sunku. Anot R. Makauskienės, tik pašalinus vadinamąją oksidacinę plėvelę galima pamatyti, kas slepiasi po ja.
Retas melsvasis arba žaliasis gintaras
„Toks gintaras iš 1 tūkst. gabalėlių pasitaiko kartą arba du, o ir melsvumas yra švelnus, su atspalviu. Tokio gintaro pavyzdžių galima pamatyti galerijose Vilniuje, Klaipėdoje ir Nidoje, pas kolekcininkus. Melsvumas pasitaiko ir neskaidriame gintare, baltame arba gelsvai baltame su juodomis priemaišomis ar taškučiais“, - kalbėjo R. Makauskienė.
Kaip susidarė mėlynas atspalvis, mokslininkai turi kelias versijas: pirma, dėl oksidacijos procesų, antra, dėl į gabaliukus mikro plyšelius patekusių mineralų ir jų junginių.
„Manoma, kad panašiai nutiko ir su žalia spalva: arba ji atsirado oksidacijos metu, arba į sakus pateko chlorofilo, t.y. žaliosios masės iš augalų. Tokių gintarų taip pat yra mažai: grynos žalios lygiai taip pat mažai, kaip ir mėlynos. Dažniau pasitaiko žalsvo gintaro su juodu, o kad baltame būtų žalsvo, pasitaiko retai kaip ir mėlyno“, - sako ji.
Dėl retumo kyla ir šių atspalvių gintaro kainos: jei dažnai pasitaikančio gelsvo gintaro gramo kaina siekia nuo euro iki 5 litų, gabaliuko, kuriame aiškiai matosi melsvumas, gramas gali kainuoti 100 litų ir daugiau.
„Prekybai tarptautinėje gintaro biržoje yra nustatyti kanonai, bet mūsų Palangos „gintaro birža“ organizuojama kiekvieną ankstų šeštadienio rytą netoli turgavietės – ten susirenka gintaro pirkėjai ir pardavėjai, norintys didmeninės prekybos. Vertinga nueiti ir pasižiūrėti į ten esančią gintaro įvairovę, nes kartais sunku suprasti, kodėl yra taikomi skirtingi kriterijai gintaro kainai“, - pastebi R. Makauskienė.
Klastotės ir nesubrendęs gintaras
Specialistė primena, jog pas prekybininkus galima pamatyti ir netikrų gintaro gabalėlių, pavyzdžiui, kartais parduodami ryškios oranžinės spalvos kumščio dydžio „gintaro kiaušiniai“, ar raktų pakabukai su neva ten esančiais skorpionais. Kiti smulkius gintaro gabaliukus įkomponuoja į baltą emalį ar specialią dervą, bet dažniausiai apie tai pirkėjui pranešama.
„Matau, kad į Europą po truputį įvažiuoja jaunas gintaras, pavyzdžiui, Kolumbijos kopalas. Tai – sukietėję sakai, tačiau pakankamai jauni, iki 1 mln. metų. Gintaro amžius yra nuo 1 mln. metų, vienas seniausių pavyzdžių – dolomito gintaras iš Italijos alpių, jam - 230 mln. metų. Baltijos gintarui yra 50-55 mln. metų, Dominykos gintaras yra 20-25 mln. metų amžiaus“, - vardija R. Makauskienė.
Jaunasis gintaras vizualiai yra panašus į senąjį gintarą, tačiau šlifuojamas veliasi, lydosi prie mažesnės temperatūros nei 360-370 laipsnių, jame galima įkaitinta adata padaryti skylutę, kas senajame gintare niekaip nepasisektų.
„Esu mačiusi galerijose žalsvų kopalų, veikiausiai jie apdoroti karščiu. Galima sakyti, kad tai yra nesubrendęs gintaras. Kartais gintarą deda ant juodo pagrindo, tada jis atrodo žalias, arba mėgina išskaidrinti naudojant prietaisus ir inertines dujas, bet tai jau yra natūralių savybių netekęs gintaras, kurį galima padaryti kokios tik norisi spalvos. Sakoma, kad gintaras kaitinamas norint jį sutvirtinti, bet mes su tokiu požiūriu nesutinkame: jame nebelieka gintaro rūgšties, aliejų, kurie gamtoje yra svarbūs“, - teigia R. Makauskienė.
Patarimai, kaip gintarą patikrinti ir kaip atskirti
Gintarą galima tikrinti: padeginus jo gabaliuką, matoma ryški liepsna, kyla juodas dūmas, kaip nelabai kokybiškos žvakės. Palietus gabaliuką su įkaitinta adata turėtų jaustis sakų kvapas, o sūriame vandenyje jo gabaliukai neskęsta kaip akmenys.
„Tačiau jei kalba eina apie labai vertingą gintaro gabalą savo dydžiu, ar matomas retas inkliuzas, reikėtų kreiptis į Geologijos, Paleontologijos institutų specialistus, kurie padarytų cheminę, fizikinę analizę“, - pataria R. Makauskienė.
Kalbėdama apie gatvėse dirbinius siūlančius prekeivius, specialistė atsiliepia teigiamai.
„Nieko blogo negaliu pasakyti apie prekiaujančius Palangos centre, pavyzdžiui, gintaro meistrų gildijos ar tautodailininkų stendus. Jie moka už savo vietą ir kiekvienas yra suinteresuotas pirkėjo sulaukti dar kartą – ne tie laikai, kai galėtum parduoti bet ką. Veikiausiai gatvėje prekiaujama paprastesniais, pajūryje surastais gintaro gabaliukais - jie ir gražūs, ir nebrangūs. O galerijos dažniau prekiauja dizainerių darbais, naudoja tauriuosius metalus. Paieškojus kokybišką gaminį galima atrasti, dažnai galerijų savininkai turi mažesnius prekystalius lauke“, - paaiškina R. Makauskienė.
Specialistė priduria, jog gintaras oksiduojasi net ir jį nušlifavus, pavyzdžiui, balta spalva darosi panaši į gelsvą.
