Į jų gretas neabejotinai pateko ir Europos parlamento bei Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai. Vis dėlto šiame straipsnyje norėčiau su skaitytojais pasidalinti mintimis ne apie referendumo iniciatorių motyvus, o apie skaudžias pasekmes, kurių mums pavyko išvengti.
Valstybės saugumas
Dažnas žmogus, birželio 29- ąją atėjęs į referendumą ir balsavęs už siūlomo įstatymo akto įtvirtinimą, buvo įsitikinęs, kad savo balsu sustiprina Lietuvos suverenitetą ir apsaugo tėvynės ateitį, vadinasi, buvo vedamas meilės savajam kraštui. Tai reiškia, jog iniciatorių manipuliacijoms pasidavė pirmiausia tie žmonės, kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Būtent todėl jaučiu pareigą ir troškimą nuraminti šiuos tautiečius. Mūsų valstybė bus gerokai saugesnė, kai Lietuvoje galios įstatymai, kurie atsakingai leis pardavinėti žemę užsieniečiams. Mat kuo daugiau užsienio įmonės bus įdėjusios kapitalo į mūsų kraštą, tuo pavojaus atveju bus daromas didesnis spaudimas kitų šalių vyriausybėms, jog Lietuvos klausimas nebūtų paliktas likimo valiai.
Bet kokios užsienio šalių, ypač Vakarų investicijos į Lietuvą, pradedant aukštųjų technologijų įmonėmis ir baigiant žemės ūkiu, didins tų valstybių suinteresuotumą stabilumu mūsų regione. Viena iš daugelio priežasčių, lėmusių, kad Rusija taip sėkmingai atplėšė nuo Ukrainos Krymą, buvo mažos kitų šalių investicijos į šią valstybę.
Žmogaus prigimtis verčia jį galvoti apie savo finansus, tad greta tarptautinių sutarčių užsienio investicijas galime laikyti dideliu garantu, kad mūsų šalis ir toliau bus saugi. Būtent todėl šis referendumas būtų sumažinęs, o ne padidinęs mūsų saugumą, kaip galvojo žmonės, kurie rėmė referendumą.
Pikti ir blogi užsieniečiai
Klausantis referendumo iniciatorių kalbų, buvo galima pagalvoti, kad pas mus nė iš tolo nebeliko tos tolerancijos, kuria spindėjo LDK bei už kurią A. Smetonos laikais žydai Lietuvą vadino Antrąja Jeruzale. Mūsų žmonės ilgą laiką buvo draugiški ir pakantūs kitų tautybių žmonėms ir tik XX amžiaus dramos sumenkino šias savybes, kuriomis ilgą laiką didžiavomės. Vis dėlto kalbėdami apie užsieniečius, pirmiausia turime pajusti, kad tai nėra kažkas, kas mums visiškai svetima. Užsieniečio statusą pirmiausia nulemia pilietybė, vadinasi, tie „blogi“ užsieniečiai yra ne tik latviai, kuriuos mes vadiname broliais, bet ir mūsų artimųjų, pasirinkusių emigranto kelią, vaikai.
Esu prieš emigraciją ir todėl pasirinkau likti tėvynėje, bet nematau jokio logiško paaiškinimo kaltinti kūdikį, kuriam išeiviai iš Lietuvos suteikė brito ar airio pilietybę. Šis referendumas būtų atstūmęs šiuos žmones. Žinoma, galima teigti, kad tikras patriotas privalo gyventi tik Lietuvoje ir nė nepagalvoti apie emigraciją, tačiau nederėtų pamiršti ir kitų emigrantų kartų, kurios iškeliavo, pavyzdžiui, XX a. į JAV. Šie žmonės daugybę metų dirbo ir stengėsi, kad Lietuvos klausimas nebūtų pamirštas ir mūsų šalis atgautų nepriklausomybę. Jų darbai ir veikla plėtojant Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą ( VLIK) verti ekranizacijos.
Vėliau šie darbai tęsėsi atstatant tokius svarbius šiandieninės Lietuvos raidai objektus kaip Vytauto Didžiojo universitetą. Sėkmingai vykęs referendumas būtų tik dar labiau prisidėjęs prie to, kad užsienyje veikiantys ir aukštus postus užimantys bei didelę naudą mūsų kraštui galintys suteikti lietuviai būtų pasijutę atstumti. Galbūt jie ir nėra tie, kurie pirmiausiai pultų įsigyti dirbamos žemės, bet referendumas visų pirma būtų parodęs mūsų požiūrį į žmones, turinčius kitokią pilietybę, nors sėkmės kryptis ir visiškai kitokia.
Mūsų pareiga - užmegzti santykius su visa savo diaspora, kuri ne tik braškes renka, bet ir dėsto garsiausiuose pasaulio universitetuose, vadovauja stambiausioms korporacijoms ir netgi gauna Nobelio premijas. Šie save su Lietuva tapatinantys žmonės gali pritraukti investicijas ir padėti kurti tokią valstybę, iš kurios vis daugiau mūsiškių nebenorėtų išvažiuoti ir į kurią trokštų sugrįžti.
Brangu, bet ar naudinga?
Nėra abejonių, kad sumažinus privalomų surinkti parašų skaičių nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst., referendumų skaičius išaugtų. Dažnai teigiama, kad tai gerokai padidintų sprendimų priėmimo demokratiškumą. Galbūt... Su sąlyga, kad jie būtų priimami, tačiau Lietuvoje daug žmonių vis dar ganėtinai menkai tesidomi politika. Dar blogiau - neretai šlovina tuos, kurie turėtų būti teisme, o ne Europos parlamente kaip Viktoro Uspaskicho atveju, ir dvejoja dėl projektų, kurie gali atnešti didesnį valstybės saugumą.
Visagino atominės elektrinės klausimas pateko į aklavietę, skalūnų dujų žvalgyba sustojo, o SGD terminalas mūsų kraštą pasieks, tačiau irgi patyręs nelengvus iššūkius. Kyla klausimas: ar ši mažytė pergalė būtų pasiekta, jeigu būtume darę referendumą?
Norėčiau pabrėžti, kad nesu iš principo nusistatęs prieš referendumus, bet šiandien mūsų visuomenė dar nėra pakankamai brandi ir turtinga, kad nuolat galėtume vykdyti referendumus. Vokietija mums primena, kad referendumai, kai tauta nėra pakankamai brandi, gali būti puikus įrankis užgniaužti laisvę. Adolfas Hitleris, ieškodamas sprendimų, kaip įtvirtinti diktatūrines galias, nusprendė pasitelkti referendumus, ir visi žinome, kaip puikiai jis pasiekė savo tikslus. O mūsų tėvynėje dažnai pasigirstantis apgailestavimas dėl tvirtos rankos trūkumo vieną dieną irgi galėjo įgauti panašią formą. Be to, būtų nedovanotina nutylėti, kad Prezidentas, Seimas bei Vyriausybė visada bus būtinos institucijos, tad referendumas iš esmės yra priedas, o ne alternatyva.. Paskutinis referendumas Lietuvai kainavo 13, 52 mln. litų. O jei jų būtų keli?
Vietoje išvadų...
Nors referendumas ir neįvyko, nederėtų manyti, kad nesulauksime pasekmių. Visuomenė eilinį kartą buvo supriešinta ir tapo manipuliacijų auka. Žmonės, rinkę parašus ir ėję į referendumą bei balsavę „už“ tik dar labiau nusivils valstybe ir ateityje vietoje racionalių sprendimų galimai rinksis populistinius šūkius. Tai kliudys tolesniam valstybės vystymuisi bei augimui, o šio nebuvimas natūraliai žlugdys žmonių materialinę padėtį ir dar labiau skatins nusivylimą. Taigi problemų ratas ir vėl įsisuks.
Ką jau ir bekalbėti apie pinigus, kurie būtų galėję daugiau naudos duoti kokiai nors ligoninei, mokyklai ar saugumui didinti. Pavyzdžiui, VSD galėtų įsigyti naujos įrangos, kuri sumažintų užsienio valstybių ardomosios veiklos potencialą mūsų tėvynėje. Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau vargu ar šiandien daug kas ginčysis, jog tokią pinigų sumą buvo galima ir protingiau panaudoti.
Vienintelis pozityvus dalykas yra tai, kad iš esmės buvo įrodyta, jog esant norui galima imtis iniciatyvos ir įvairius rūpimus klausimus kelti į viešumą. Mes esame savo valstybės kūrėjai ir tam nebūtina nuolat rengti referendumus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!