Nežinojo, kam reikia vienkartinių nosinaičių
DELFI skaitytoja Natalija: Perskaičiusi straipsnį „Laikai, kai turtingieji džiaugėsi galintys valgyti kiek nori bananų“, šiuos ir panašius potyrius prisiminiau ir aš (g.1985) ir dažnai apie tai pasakoju užsieniečiams iš Vakarų šalių.
Viena iš kurioziškiausių situacijų, kuri dabar kelia daug šypsenų ir juoko, buvo tokia, kai pirmą kartą mūsų šeima pamatė vienkartines nosinaites. Nepamenu tiksliai iš kur, bet teta atnešė mums dovanų pakelį „Tempo“ nosinaičių.
Kadangi ant jų nebuvo jokios instrukcijos, tai mes nesupratome, kas tai yra. Atidarėme pakelį ir pamatėme tas baltas, purias, kelių sluoksnių servetėles, su „Tempo“ ženklu, įspaustu ant jo kraščiukų. Žodžiu, jos mums pasirodė labai prabangios ir mes supratome, kad tai yra stalo servetėlės. Todėl pasidėjome jas į sekciją ir kai po kažkurio laiko sulaukėme svečių, būtent šias servetėles padėjome kiekvienam žmogui ant pietų stalo, šalia lėkštės. Ir žinoma pietų metu visi jas apžiūrėjome, pasidalinome įspūdžiais, iš kur jas gavome ir kad pas mus Lietuvoje tokių dalykų tikrai nebūna.
O štai dabar, praėjus 20 m. tokios vienkartinės nosinaitės visada su manimi rankinėje, ir naudojamos tikrai be tos nuostabos ar susižavėjimo.
Dėl didelio 150 litų atlyginimo nenorėjo palikti kaimo
DELFI skaitytoja Jolanta: Iš tiesų galiu patvirtinti daugelį straipsnyje paminėtų teiginių. Šiandien man 45-eri. Prieš 20 metų buvau ką tik studijas baigusi jauna specialistė. Pasisekė įsidarbinti kaimiškoje vietovėje pagal specialybę žemės ūkio srityje, o pagal dabartines kategorijas tai buvo valstybės tarnyba. Gaudavau apie 150 Lt atlyginimą. Tai buvo tikrai nemaži pinigai, nes apie 1992-uosius žemės ūkyje buvo pats tarybinių kolūkių griūties metas ir kaime uždirbti 150 Lt buvo didelė sėkmė, nes kolūkiečiai teuždirbdavo apie 30-70 Lt.
Porą metų padirbėjusi kaime, nusprendžiau, kad noriu kažko daugiau ir metusi „puikią tarnybą“ (mama ypač stabdė nuo tokio neapgalvoto žingsnio, nes „pažiūrėk, vaikeli, kaip tu gerai uždirbi, palyginus su aplinkiniais!“) išvažiavau į sostinę „laimės ieškoti“.
Gana sėkmingai ir greitai įsidarbinau pardavimo vadybininke. Pinigai neatėjo lengvai, dirbau tikrai daug, atlyginimas visiškai priklausė nuo darbo rezultatų ir įsibėgėjusi pradėjau uždirbinėti 700-1000 Lt. Vos prieš metus maniau, kad 150 Lt yra labai geras atlyginimas, lyginant su kaimyno kolūkiečio 50-čia litų, o dabar lyginau savo 1000 Lt su neseniai gautais 150! Jaučiausi padėties karalienė!
