Žinoma, tuoj pasipils komentarai, kad patys turėjom mokytis, kad baigtumėm verkšlenti, kad mažiau reikia praleisti laiko prie „Facebook“ ar savo išmaniųjų. Tačiau ne, aš ne tas pelestukinas, kuris 12 metų nieko neveikė ir vos išlaikęs egzaminą putojasi, kad jo niekas nesuprato ir kad čia kalti vertintojai, ne, aš ne iš tų, kurie kažką apkritai kaltintų dėl tokių rezultatų, aš kaltinu nebent pati save. Bet ir tuo abejočiau.
Šiandien visą rytą mintimis grįžtu į tą lietuvių kalbos egzamino dieną. Atsimenu, kad išėjusi iš lietuvių kalbos egzamino jaučiausi taip, lyg būčiau parašiusi gyvenimo rašinį, visiems kalbėjau, kaip man puikiai sekėsi (nes taip ir jaučiausi), visi kūriniai buvo nagrinėti, visus skaičiau, rėmiausi privalomais autoriais ir TIKRAI „į temą“.
Vertinant gramatiką, kai vertindavo mokytoja (kuri yra viena iš vertintojų NEC) praktiškai visada gaudavau didžiausią įvertinimą. Problema dažniausiai būdavo stiliaus klaidos, kartais - argumentavimas. Iš rašinių pagal visas vertinimo formas, kuriomis remdamasi ši mokytoja vertindavo, gaudavau pažymius nuo 7 iki 9. Panašaus įvertinimo tikėjausi ir iš egzamino, maniau, kad gausiu bent 60 balų ir mokytoja sakė, kad yra tikra, kad tiek surinksiu, juolab, kad iš bandomojo lietuvių kalbos egzamino surinkau kaip man labai gerus 86 balus.
Nebuvau ta, kuri per naktis krimstų mokslus, tikrai laiko negaišau prie tokių kaip „Altorių šešėly“ ir panašaus tipo kūrinių, kurie man pasirodė varginantys. Vis dėlto, su mielu noru skaičiau kitus privalomų autorių kūrinius, todėl mane apkaltinti neskaitymu būtų neprotinga.
Labiausiai neramina tokie rezultatai, kai iš 60 balų, kurių tikėjausi, vos gavau varganus 24. Neramina ir tai, kad visus 2 metus, kuriuos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė rašinius vertino pagal NEC reikalavimus, gaudavai labai gerus įvertinimus, kurie kaip diena ir naktis skiriasi nuo šiandien išvystų apgailėtinų 24 balų.
Neramina ir tai, kad buvau ir taip sunerimusi dėl savo ateities, kur stoti, tačiau dabar išvis nebežinau, ar su tokiais balais galiu kur nors įstoti. Svajonės apie valstybės finansuojamą vietą taip pat subliuško. Bet juk neįrodysi niekam, kad gyvenime svarbiau tavo raštingumas nei tai, ar tu moki rašyti literatūriniais sakiniais, ar ne. Ar tai, kad tu moki taisyklingai kalbėti bei rašyti gimtąja kalba, yra svarbiau nei tavo perskaityti kūriniai ir mokytojų įkalti pasakymai, kad „mėlynas balionėlis nėra mėlynas balionėlis, nes taip reikalauja vertintojai“.
Juokas pro ašaras, bet gavus tokius pribloškiančius tiesiogine šio žodžio prasme rezultatus lenda į galvą tik viena mintis - kur eiti ir ką daryti su savo gyvenimu. Žinau, po 10 metų gal ir bus juokinga prisiminti savo dvidešimt keturis balus iš lietuvių egzamino, bet vis tik būtų maloniau juoktis, sėdint savo kabinete su bakalauro, o gal net magistro diplomu...
Net saulė, kuri šviečia į mano veidą, nebedžiugina. Vis tikiuosi, kad tai košmaras, tačiau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išreikšti savo nuomonę, pasidalinti patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: