SOS vaikų kaimas randasi pačiame Vilniaus mieste Ozo gatvėje, šalia žalių pušynų. Viešėjau pirmą kartą ir pirmą kartą pajutau, kad vaikai yra labai laimingi ir jaučiasi kaip namie. Pabiri nameliai, kurių kiekviename gyvena po šeimą - mamą su šešiais arba penkiais vaikais. Tik viena tiesa tokia, kad jų nesieja kraujo ryšiai.
Vaizdas išties paliko didelį ir gerą įspūdį. Žiūrint iš materialios pusės, viskas labai tvarkinga, architektūriškai padarytos gatvelės, nameliai su kiemeliais ir darželiai su tvorelėmis. Čia vaikai nuo kūdikystės mokomi bendrauti ne tik tarpusavyje, bet ir mokomi, kaip reikia sugyventi su kaimynais.
Pasak SOS vaikų kaimo atstovės Ievos Matonienės, kad tokių namų nauda neabejotina, įrodė tie devyniolika metų, kuriuose jie gyvuoja. Vaikų kaimas veikia šeimos principu, todėl jiems čia yra geriausia augti. SOS vaikų kaime gyvena per šimtas vaikų, bet kaip jau ir minėjau, nameliuose gyvena penki, šeši vaikai.
2013 – 2014 metais važinėjau po Lietuvos vaikų globos namus. Juose nakvodavau po kelias naktis. Eidavau su jais valgyti, ruošti namų darbų, mokyti gyvenimo pamokų išėjus iš vaikų namų. Galiu teigti drąsiai, kad kontrastas tarp SOS vaikų kaimo ir trijų aukštų dideliuose pastatuose, kuriuose gyvena ne penki ar šeši vaikai, bet šešiasdešimt ar net virš šimto vaikų.
Viskas akivaizdu vaikų namuose, tą galima ne tik pamatyti, bet ir pajausti. Yra bandos jausmas, vaikų namuose jei daro vienas, daro ir kiti. Deja, tas jausmas yra likęs nuo tarybinių laikų. Mažesnis vaikų skaičius stabdo bandos jausmą elgtis prieš save. Mažesnis vaikų skaičius turi mažesnę įtaką eiti prieš savo asmenybę, kartoti tai, ko nenori, tarkim eiti parūkyti, slankioti iš vienos parduotuvės į kitą, slampinėti gatvėmis, galų gale beprasmiškai linguoti atsisėdus ant nerūpestingai paklotos lovos. Gali pamiršti, kad kas tau paglostys galvą, nes už lango virš šimto slampinėjančių, kurie neturi ką veikti. Visi nori dėmesio, bet, deja.
Džiaugiuosi, kad Vilniaus SOS vaikų kaimas švenčia devyniolikos metų sukaktį ir kartu dar liūdnoka, jog tokie dalykai sunkiai skinasi kelią kituose Lietuvos regionuose ir Alytuje, nors tai jau seniai yra pasiteisinę užsienio valstybėse.
Teko viešėti Alytaus kūdikių namuose, kuriuose yra įsikūręs Alytaus SOS vaikų kaimas. Deja, sąlygos yra apgailėtinos, viskas likę nuo tarybinių laikų, nepadarytas remontas, tualetas apgailėtinas ir kt. Apskritai, pastatas nėra pritaikytas. Kiek žinau, jie anksčiau buvo įsikūrę tuščioje pagrindinėje mokykloje šalia Kazimiero bažnyčios, tačiau dėl neva ypač svarbių valdžiai dalykų, jie buvo perkelti į jau minėtus kūdikių namus.
Žinoma, Alytaus SOS vaikų kaimas žengia pirmuosius žingsnius su šauniomis darbuotojomis, kurios atiduoda visą savo „dūšią“ svetimiems vaikučiams, kurie gauna mažai meilės iš esamų ir gyvenančių šalia įstaigos tėvų. Alytaus SOS vaikų kaimas neprilygsta ir ko gero dar negreitai prilygs Vilniaus SOS vaikų kaimui turbūt tik dėl mūsų valdžios egoizmo: kad neprarastų kažkas darbo, ir kad nė motais mūsų kiemo murziai, kurie tikrai pasiilgo švaraus vandens ir nors mažos laimės, užteks jos ir tokios, nes jų norai su valdžios, patikėkit manimi, yra labai maži, maži kaip sudrėkusios mažos mergaitės akutės, kuri buvo stipriai apibarta mamos kieme.
Bet palieku viltį, kad kada nors pas mus irgi nebebus didelių pastatų su dideliais kiekiais našlaičių vaikų namuose, kad ir mūsų alytiškiai beglobiai turės gatveles su gražiais nameliais, kuriuose galės gyventi po penkis ar šešis vaikus su mama, o gal ir tėčiu, kurie atstos jiems ne tik namus, bet ir mylimą šeimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!