Šiais metais metroseksualui baigėsi paauglystė, jam sukako 20.
Kaip greitai užauga vaikai. Regis, taip neseniai buvo 1994-ieji, kai po žurnalo GQ organizuotos parodos „Vyro pasaulis“ rašiau apie metroseksualumą.
„Metroseksualas, partnerės neturintis jaunas vyras, gaunantis dideles pajamas, gyvenantis ar dirbantis mieste (nes čia – visos geriausios parduotuvės) yra turbūt daugiausiai vilčių teikiantis rinkos vartotojas šį dešimtmetį“, – rašiau tada.
Neseniai rašyta, kad metroseksualumas tapo pagrindine tendencija. Tai nebuvo naujiena tiems, kas matė prekių ženklų besivaikančius vyrus arba gulėjo su jais lovoje.
Arba perskaičiusiems paskutinę naujieną, kad dabar Jungtinėje Karalystėje vyrai batams išleidžia daugiau pinigų negu moterys.
Iš dabartinio iškvėpinto, išpuoselėto, išsičiustijusio, asmenukes dievinančio pasaulio perspektyvų sunku patikėti, kad praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį metroseksualams reikėjo garsiai šaukti, kad būtų išgirsti. Tada daugelis nesuprato, kodėl vyrai taip ilgai užtrunka vonioje, ir neigiamai vertino permainas vyrų gyvenime. Tada homoseksualumas vis dar buvo peikiamas, smerkiamas, o vyrų troškimas būti geidžiamiems – metroseksualumo esmė – daugelio buvo vertinamas paniekinamai.
Narcisizmas laikytas išskirtinai moteriška savybe arba būdinga rašytojui Oscarui Wilde‘ui – na ir matote, kas jam nutiko. 19 a. pabaigoje paskutinio dendžio – O. Wilde‘o bylos padėjo įtvirtinti karalienės Viktorijos laikų moralę dar ir 20-ame a. Geriausiu atveju vyrų tuštybė buvo laikoma moteriškumu, o blogiausiu atveju – iškrypimu.
20 a. pabaigoje neliko vyrų homoseksualumą diskriminuojančių įstatymų, atėjo išsipusčiusių garsenybių kultūra su darvinišku siekiu – būti pastebėtiems, dėl prekės ženklų pametęs galvą pasaulis atsikratė paskutinių Viktorijos laikų likučių.
Tam iliustruoti pakanka dviejų žodžių – Davidas Beckhamas, pasaulinio masto žvaigžde tapęs britų futbolininkas, išgarsėjęs žvilgsnius traukiančiomis šukuosenomis, žavesiu ir karštu troškimu būti vertinamam už gebėjimus futbolo srityje. Kai 2002 m. aš pavadinau futbolininką metroseksualu, visi staiga „suprato“. Devinto dešimtmečio neigimas staiga virto kalbomis apie metroseksualumą ir vyrų išsipuoselėjimą. Visgi žmonės iki galo nesuprato, kas dėjosi su vyrais.
Iš tiesų vyriškos revoliucijos esmę – ką atspindi metroseksualumas, gerokai užtemdė prašmatni išorė. Metroseksualumas (ką būtų supratęs O. Wilde‘as) – ne veido kremai, vyriškos rankinės ir ne šlepetės, o vyrų virtimas moteriškas arba homoseksualiais, vyrų tapimas viskuo sau patiems. Būtent to anksčiau buvo mokomos moterys.
Vyriškų priežiūros priemonių, procedūrų ir malonumų populiarumas jau nieko nestebina, nors anksčiau tai buvo išskirtinai moterų ir homoseksualų privilegija. Šiuolaikiniai jaunuoliai iš tiesų tapo sau viskuo. Senajai metroseksualų kartai gali būti sunku tai suvokti.
Pažvelgus į išpuoselėtus kūnus, sporto salėje ištobulintus raumenis ir juos pabrėžiančias tatuiruotes, nepriekaištingas barzdele ir gilėjančias iškirptes, supranti, kad antrosios kartos metroseksualams drabužiai ne tokie svarbūs kaip ankstesnei metroseksualų kartai. Antroji metroseksualų karta kitokia, kūnas jiems tapo svarbiausiu aksesuaru, juo jie puikuojasi sporto salėje.
Metroseksualumo sąvokoje atsiranda kitokio atspalvio „seksualumas“, nauja Ronaldo ir Beckhamo reklamų atmaina, kur sportas susikryžmino su porno.
Pavadinkime juos spornoseksualais. Šiuolaikiniai metroseksualai koreguojasi „photoshop“ programa realiame gyvenime. Blizgantys žurnalai populiarino, garbino metroseksualumą. Paskui plykstelėjo garsenybių kultas. O šiais socialinių tinklalapių, asmenukių ir porno laikais vyrai nori būti geidžiami dėl savo kūno, o ne dėl drabužių, išvaizdos. Ir tikrai ne dėl proto. Įtariu, kad O. Wilde‘ui tai patiktų, rašo M.Simpsonas.
