Lyg ir nebuvau anksčiau iš tų verksnių ir besiskundžiančių grupės, kuriems viskas blogai, tačiau pastaruoju metu iš tiesų gyvenimas slysta iš po kojų. Jo nelaikau stabiliai savo rankose, kaip buvau įpratusi tai daryti.
Nuo mažumės buvau auklėjama taip, kad turiu būti pavyzdžiu kitiems ir lyderiu. Tad dirbau daug ir intensyviai. Tas pats ir su studijomis – atiduodu mokslui visą save. O atėjus sesijai jau nebeturiu jėgų, žemė raibuliuoja akyse.
Galvoje vien nusivylimas, kad po tiek įdėto darbo neįstengiu aukščiausiais balais baigti studijų. Nieko neįstengiu išmokti, verkiu prie knygų ir norisi mirti iš gėdos, kad viena geriausių studenčių pabaigs metus su prastais (man prastas balas jau ir 8) balais ar net skolomis, kas labai realu, kuomet ištisas valandas verkiu dėl savo beviltiškumo.
Aplinka iš manęs taip pat laukia vien aukščiausių įvertinimų ir tikrai bus šūsniai nuostabos, net pašaipų, kad tokia protinguolė, besimokiusi vien dešimtukais sėdi su skola.
Viduje viskas kažkaip siaubingai tvinkčioja. Bandau sulaikyti ašaras prie kurso draugų ir savo artimųjų. Beviltiškai skaitau egzamino medžiagą, tikėdamasi, kad bent taip kas nors liks atminty.
Ir nežinau, ką su savimi daryti. Svajonėse buvo doktorantūra, be jau dabar suvokiu, kad perdegiau – jokių vilčių į ją įstoti nebeliko. negana to – mano studijos nepatiko mano tėvams, kurie kritikavo mano norą mokytis ir siekti karjeros akademinėje srityje. Ai – taip pat buvo stimulas dar labiau to siekti, kad jiems įrodyti, jog aš galiu. Jog galiu padaryti tai viena – be jų palaikymo ar paguodos neišlaikytų egzaminų atveju.
O dabar, bijau, jog viskas gali žlugti ir manęs lauks ilgas ir skaudus patyčių metas, kurį jau dabar nežinau, kaip galėsiu ištverti…
O gal aš tik nuo visko pavargau: nuo siekio būti tobula, nuo būtinybės būti pavyzdžiu ir lyderiu. Nes vienatvė man kur kas mielesnė ir artimesnė, nei buvimas vadu, minioje ir triukšme..
Skaiva (vardas pakeistas)
Pataria psichologė Kristina Grigalavičienė:
Sveika,
Gerai, kai yra į ką kreiptis pagalbos, gerai, kai gali padėti besikreipiančiam. Bandysiu tau pagelbėti. Pirmos mintys, kurios atėjo į galvą skaitant tavo pagalbos šauksmą: desperacija, įniršis, bejėgiškumas, aklumas.
Tavo situacija man priminė nepatyrusį maratono bėgiką, kai užsibrėžiama sau per daug, priartėja išsekimo riba, tarsi turėtų atsirasti tas “antrasis kvėpavimas”, bet jo kaip nėra taip nėra, kūnas atsisako tarnauti, nors protas varo jį pirmyn…Štai tokioj būsenoj dabar esi, todėl nieko keisto, kad žinios nebelenda į galvą, kad visiškai susipainiojai troškimuose, noruose ir realybėj. Pabandykim viską sudėlioti į vietas.
Rašai: “atiduodu mokslui visą save. O atėjus sesijai jau nebeturiu jėgų, žemė raibuliuoja akyse”, manau tavo tėvai, skatindami tave siekti tikslų, nenorėjo, kad jų siektum tokia kaina. Visą save atiduoti nevalia niekam, visada privalai palikti dalelę savęs sau pačiai.
Galbūt skamba kurioziškai, tačiau tik šita dalelė ir saugo mus nuo pamišimo, nuo darboholizmo, nuo liguisto įnikimo kažkur, į kažką, nesvarbu ar tai būtų studijos, ar meilė, ar darbas. “Antrasis kvėpavimas” atsiranda tik po tikslingų, apskaičiuotų ir išmatuotų treniruočių, kuomet imi pažinti savo galimybių ribas, savo ištvermingumą ir poilsio poreikį. Kuomet prioretitu tampa ne pažymys, o įgytos žinios.
Leisk sau atsikvėpti, nusiramink, jei intensyviai mokeisi visus metus, tikėtina, jog žinios yra tavo galvoje, tereikia ramiai viską pasikartoti, kitaip sakant parodyti tai, vardan ko ilgą laiką dirbai.
Mini, jog tėvai kritikavo tavo pasirinkimą siekti karjeros akademinio mokslo srityje, tačiau ar protinga švaistyti laiką, jėgas, siekant įrodinėti jų neteisumą.
Štai čia ir iškyla didžiausia dilema: ar tai tikrai tavo svajonė, kurios sieki bet kokia kaina, ar tik paaugliškas noras įrodyti tėvams, jog gali elgtis pagal savo sumanymus. Permąstyk tai ir atsakyk sau nuoširdžiai į šitą klausimą. Ir nepaisant atsakymo, įsidėmėk, jog klysta visi, tiek tėvai, tiek vaikai, tiek mokytojai, tiek mokiniai. Nes gyvenimas nėra mums paruošęs instrukcijų kaip elgtis vienu ar kitu atveju, būtent bandymų ir klaidų keliu atrandame tai, kas geriausia mums, o ir mus supantiems žmonėms.
Kompromisų ieškojimas – išminties požymis, ko gero tėvų parama tau taipogi labai svarbi, jei taip bijaisi jų kritikos. Savo gyvenimiško kelio paieškos – tai ne varžybos su tėvais, kuris iš jūsų buvo teisus, o atsakingas kruopštus apmąstytas sprendimas. Net jei ir neišlaikysi egzaminų geriausiais pažymiais, nuo to netapsi blogesne dukra, ar blogesniu žmogum, tiesiog bus proga permąstyti mokymosi strategiją, gal keisti pasirinktą kryptį, dar kartą įvertinti savo realias galimybes, pasverti silpnąsiais ir stipriąsias puses, mokytis priimti situaciją be maksimalios panikos, nes gyvenimas tęsiasi.
Nevalia užsiciklinti ties vienu kluptelėjimu, lankstumas – tik privalumas. Pasidomėk atsipalaidavimo technikomis, nuveik kažką, kas tave ramina, neleisk, kad panika imtų viršų, bandyk suvokti, ko nori pati, ar gyvenimą paskirti tam, kad bet kokia kaina taptum pavyzdžiu ( kam? ) ar surask savo tempą, savo kelią, juk kartais pats procesas suteikia daugiau teigiamų emocijų nei rezultatas, koks jis bebūtų.
Linkiu daug teigiamų atradimų!