Autorė pateikia knygą kaip lengvą skaitinį moterims, kurioms norisi pasijusti mylimomis ir geidžiamomis. Bet E. L. James veda savo skaitytojas ne tradiciniu, o froidistiniu keliu – per pažeminimus, kankinimus ir psichoseksualinę subkultūrą. Būtent Froidas manė, kad sadizmo ir mazochizmo genezė veda į vaikystę, o paskui jų pasireiškimai aptinkami pasikartojančiose fantazijose su paklusimu ir prievarta, kurios aplanko tiek moteris, tiek vyrus.
Bet moterims savo tyrinėjimuose Froidas skyrė ypatingą vietą, ne pačią „komfortiškiausią“ – jis pateisino moters paklusnumą vyrui ir iniciatyvos iš jos pusės nebuvimą tiek lytiniuose santykiuose, tiek kitose gyvenimo srityse nevisavertiškumo kompleksu.
Pastarasis susiformavo ne tuščioje vietoje, o ant biologinių skirtumų pagrindo: anot Froido, kai tik maža mergaitė pastebi, kad neturi penio, ima jausti pavydą, sustiprėja pyktis ant motinos ir pavydus prisirišimas tėvui, o paskui ir visai vyrų giminei. Seksualinėje srityje moterį garsusis psichoanalitikas laikė tarsi neįgalia arba būtybę, kuri renkasi priklausomą rolę ir bando iš to gauti pasitenkinimą – kaip knygos „50 pilkų atspalvių“ herojė.
Anastasia Steele realiame gyvenime
Apsidairius aplink paaiškėja, kad vienas ar kitas Anastasios pavidalas egzistuoja ne tik knygose, bet ir realybėje. Pamatysite nemažai porų, kuriose moteris paklūsta vyrui ir leidžia jam kontroliuoti savo gyvenimą, priimti esminius sprendimus ir netgi išsiskiriant nenusivilia tokių priklausomų santykių vertikaliu modeliu, o priešingai – pasąmoningai ar net sąmoningai ieško tokios pačios schemos pakartojimo naujame romane.
Tad ar Froidas buvo teisus dėl tokios menkinamosios moters prigimties analizės ar tokiai nelygybei galima rasti ir kitų priežasčių? Pabrėžiame, kad gyvenimo praktikoje yra siekis „normalizuoti“ tokias asimetrines sąjungas – merginos paklusime visuomenėje justi ir froidistinės seksualinio pasitenkinimo paklusime paieškos, ir banalus šeimoje nesamo tėvo pakeitimas stipriu, valdingu vyru. Tačiau šiuolaikiniai psichoanalitikai išmoko matyti priežastį kitur – pradinėje lyčių vaidmenų šeimoje nelygybėje, kuri ir projektuoja į ateitį merginos santykių schemą su būtinu paklusimu vyrui.
Amerikiečių psichoanalitikė Jessica Benjamin savo knygoje „Meilės ryšiai“ kritikuoja Froidą už tai, kad už tokių mergių, kaip Anastasia Steele, atsiradimo gyvenime jis nematė šiuolaikinės šeimos kultūros, kuri per šeimą yra atsakinga už pirminių žmogaus vertybių formavimą.
J. Benjamin paklusimo šaknis mato ankstyvoje vaikystėje – mergaitė pasirenka šeimos narį, su kuriuo reikia save asocijuoti, nuo kurio reikia atsispindėti, kad pradėtų formuoti savo identitetą, na ir natūralu, kad pirmas pasirinkimas būna motina.
Bet tą akimirką, kai vaikui formuojasi nepriklausomybė ir autonomiškumas, patriarchalinėje šeimos santvarkoje, kur moters paklusimas ir vyro dominavimas yra norma, mergaitė suvokia, kad motina neturi nei nepriklausomybės, nei autonomiškumo tuo lygiu, kokius juos turi vyras, ir nes1moningai ima linkti prie jo, kaip prie valdžios šaltinio (to, ką Froidas klaidingai pavadino „pavydu peniui“).
Mergaitė idealizuoja tėvą, kaip turėtoją tos jėgos, kurios jai nelemta turėti – valdžios kitiems ir savo gyvenimui, egoistinės galimybės reikšti savo norus (taip pat ir seksualinius) atvirai, nieko nesibaiminant. Vyro dominanto įvaizdis jai tampa tarsi švyturiu, prie kurio ji veržiasi visą gyvenimą, bet su kuriuo užmegzti ryšius gali tik per paklusnumo santykį.
Kuo pavojingas Anastasia Steele vaidmuo?
Kuo gi blogas toks tegu ir nesąmoningas ieškojimas tikro „patino“, stipraus ir valingo subjekto, kuris gebės vadovauti šeimoje? Dominuojantys santykiai knygose lengvai gali virsti žaviu seksualiniu žaidimu, iš kurio bet kurią akimirką kiekvienas gali pasitraukti.
Tegu nebus laimėtojas, bet liks gyvas ir sveikas. O gyvenime nesimetriškos sąjungos moteriai baigiasi daugeliu pavojų, pats didžiausias – prievarta šeimoje. Lygiai taip, kaip nėra totalitarinės valstybės be represijų, taip ir santykiuose tarp dominuojančiojo ir paklūstančiojo pastarajam labai dažnai tenka patirti jei ne fizinius išpuolius, tai pažeminimus ir bandymus sužlugdyti jo asmenybę.
Dominuojančiam subjektui reikia įtvirtinti savo padėtį, įteisinti valdžią paklūstančiajam ir padaryti jį priklausomu, bejėgiu. Tai įgyvendinama visų pirma kartojant mantrą – „tu negalėsi gyventi be manęs“, ir subjektas (moteris) iš tiesų negali savarankiškai gyventi netekęs nuolatinių pajamų (pavyzdžiui, kai išeina iš darbo, gimus vaikui), neturėdamas atskiro būsto, komfortiškos aplinkos (persikraustymo kitur, pasikeitusio asmenų, su kuriais bendraujama, rato).
Psichologiškai paklūstančiojo subjekto priklausomybės atmosfera palaikoma žodžiais – moteriai dažnai kartojama, kad ji nepajėgi priimti sprendimų, kad ji nieko nesugeba, kad be paramos pražūtų. Nuo viso šito kenčia savivertė, mažėja valios stiprybė, o „meilė“ neblėsta, nes visų pirma, vyras pakaitina aistras kartais pakeisdamas pyktį į malonę, antra, pačiai moteriai jos, paklūstančiosios, pozicija atrodo visai normali, ji įsitikinusi, kad tokia ir yra santuokos esmė – idealus šeimyninis gyvenimas, pagrįsta kančiomis.
Rezultatas – negaudama iš šeimos stiprybės ir jėgos, moteris nepajėgi jos perduoti netgi savo dukteriai. Kas vyksta? Ratas užsidaro. Pasaulį išvysta nauja Anastasia Steele, kuri neišvengia paklusniosios pašaukimo.
