Esu mergina, 17 metų. Pripažinsiu, esu jauna, naivi, dar daug ko nepatyrusi ir tikrai dar negaliu žinoti daugybės gyvenimo dalykų. Bet kadangi susidūriau su pirmuoju savo gyvenimo išbandymu, noriu jums papasakoti savo pirmosios meilės istoriją, jos džiaugsmingą ir tuo tarpu skaudžiąją pusę, susiklosčiusią problemą...
Su vaikinu susipažinau netikėtai, Jis mano bendraamžis. Juokinga, esame kaimynai, kartu nemažai metų važiuodavome vienu autobusu, lankydavome tą patį būrelį, bet niekada neatkreipėme dėmesio vienas į kitą iki tos lemtingos mano gyvenime dienos.
Tada buvo labai karšta vasaros diena. Jaučiausi truputį vieniša, norėjau pabendrauti, pasijuokti su kuo nors ir tada aš susidūriau su Juo. Iš pradžių nežinojau ką daryti, ką sakyti, bet paveikta savo nepaaiškinamų vidinių instinktų pradėjau kalbinti Jį, klausinėti, bei pradėjau pati šnekėti apie save ir savo gyvenimą. Iškart pastebėjau, kad jis mielai ir draugiškai su manimi bendrauja. Bet bendraudama su Juo jaučiau nepaprastą jausmą viduje, jis buvo labai keistas, nepažįstamas...
Iki tol buvau daug sykių susižavėjusi, bendraudavau su daug vaikinų, bet niekada jiems nieko ypatingo nejaučiau, nebūdavo tos stiprios traukos, negalėdavau jų prisileisti arčiau. Ne sykį buvau atstūmusi mane įsimylėjusį ir tuo tarpu man patinkantį vaikiną, bet negaliu paaiškinti kodėl... Todėl jokių rimtų draugysčių, bučinių ir net apkabinimų nebūdavo, nes naiviai įsitikinusi buvau, kad tai reikia suteikti tik tam vieninteliam, mylimam žmogui.
Po netikėto susidūrimo, malonaus ir linksmo bendravimo pajutau Jam nežmonišką trauką. Akimis Jo ieškodavau kas minutę, trokšdavau Jį sutikti, pamačiusi lyg nutirpdavau vietoje, širdis daužydavosi kaip patrakusi. Aš nesupratau kas vyksta. Mes su Juo pradėjome bendrauti, akivaizdu, jog Jis irgi rodė man neabejingus ženklus, matydavau, kad nori bendrauti (iš tiesų, tuo metu aš dar to nesuvokiau). Mes netiesiogiai pradėjome susitikinėti, vaikščioti, net nesusitarę susitikdavome toje pačioje vietoje, mano širdis visada juto, kad jis manęs lauks... Mes nesusirašinėjome, neturėjome net vienas kito telefono numerio. Mes nesąmoningai dažnai kur nors būdavome kartu,
Jis mane lydėdavo. Ir keisčiausia, kad po tos bendravimo dienos mes nieko negalėjome vienas kitam pasakyti, didžiąją dalį mes tiesiog tylėjome. Taip tęsėsi visą savaitę iki tol, kol neprakalbome apie tai, kad nesuprantame jau savo veiksmų. Iškart supratau, kad Jis jaučia tą patį, ką ir aš, bet abu tylėjome, nors ir žinojome, kad gimė ypatingi jausmai... Galų gale mes „persilaužėme“ ir pasakėme vienas kitam, jog jaučiame simpatiją. Mes nepuolėm vienas kitam į glėbį, o tiesiog sėdėjome abu sutrikę ir paraudę iš gėdos. Tai buvo abiems neįprasta, todėl toliau per atstumą nuėjome iki stotelės ir išvykau namo.
Galų gale, kitą dieną, apie viską ramiai pagalvoję, susipratę kas buvo įvykę, mes nusprendėm, kad reiktų pamėginti žengti kitą žingsnį. Abu buvome tai supratę, todėl Jis be abejonės paimdamas mano ranką paklausė, ar norėčiau su juo draugauti. Šios akimirkos aš nepamiršiu niekada, nes tada buvau patyrusi iki tol nepatirtą euforiją, kada širdy nesiliovė skraidę drugeliai, kada jaučiau nerimą, baimę ir tuo tarpu džiaugsmą bei neapsakomą laimę, ir nesusivaldydama apkabinau Jį iš visos širdies.
Nuo tada pagaliau pradėjome vaikščioti susikabinę, drąsiau apie viską šnekėtis, susitikinėti. Mes tapome pora, kuri nei sekundei negali atsiplėšti vienas nuo kito. Mums nerūpėjo, kad pažįstami buvome tik savaitę, jausmai buvo kur kas stipresni už pažinimo laikotarpį. Kuo toliau aš jį pažinau, tuo daugiau jį įsimylėdavau. Jausdavausi lyg ant sparnų, didesnės laimės už Jį aš negalėjau net įsivaizduoti. Mes patyrėme kartu net patį pirmąjį bučinį, kuris iš tikro įvyko tik po šiek tiek laiko. Mes neskubinome įvykių ir tai darė mūsų santykius įdomesnius.
Praėjo 9 draugystės ir meilės mėnesiai. Per juos mes patyrėme daug ko: laimės, juoko, meilės, aistros, liūdesio, ilgesio, pavydo, skausmo, pykčio bei daugybę kitų dalykų. Iš tiesų per tą laikotarpį mes daug ko mokėmės, daug šnekėjomės, daug padėjome vienas kitam ir daug dalijomės meile. Kartu iš tos meilės pradėjome mąstyti apie ateitį, abu nuoširdžiai dalijomės svajonėmis, jog norėtume kartu kurti savo gyvenimą, kada nors sukurti nuostabią šeimą.
Jis labai rūpestingas ir nuoširdus žmogus, niekada manęs nespausdavo ko nors daryti per prievartą, pasikeisti ar vykdyti jo norus, visada palaikydavo ir užjausdavo bei būdavo šalia, kai buvo sunkiausios akimirkos. Jau pažinome net ir vienas kito ydas, trūkumus ir mes stengėmės juos valdyti, nes labai mylėjom vienas kitą.
Iš šio pasakojimo gal atrodo, kad viskas tobula, turėčiau būti laiminga, kad turiu tokį žmogų, tokius santykius, bet pastaruoju metu kyla vis daugiau ginčų, pykčių, nesutarimų... Pradėjome daugiau imti į širdį, nesuprasti vienas kito. Tai pasitaikydavo ir anksčiau, bet iškart išsispręsdavome ir toliau būdavome laimingi. Bet tai vis dažnėja...
Kaskart tai vis sunkiau pakeliama, vis dažniau priveda prie laikinų skyrybų. Nebe pamenu, kada aš paskutinį sykį grįžau namo su šypsena, su virpuliu širdyje, nes dabar visada jaučiu baimę, kad Jį prarasiu ir kiekvieną vakarą lieju dėl Jo ašaras... Mes pasikalbame, pasižadame, kad stengsimės valdytis, nepasikeisti ir daugiau branginti vienas kitą. Bet tai nepadeda...
Aš be galo myliu šį žmogų ir dėl Jo galėčiau padaryti bet ką. Nuoširdžiai pasitikiu Juo ir branginu, stengiuosi taisyti santykius kiek tik galiu. Aš žinau, kad ir Jis myli mane, kad ir Jam lygiai taip pat sunku ir negali suprasti, kodėl mums pastaruoju metu pykčių kamuolys vis didėja.
Labai nenoriu, kad mano pirmoji meilė būtų tik atsiminimas. Man tai be galo ypatinga, bijau ne dėl to, kad liksiu viena, visi pradės pirštais rodyti, liksiu pažeminta ar nesugebėsiu įrodyti, jog galiu įveikti „pirmosios meilės mitą“, o todėl, kad bijau, jog daugiau niekam kitam negalėsiu suteikti tokių stiprių jausmų ir visos meilės, bei prisirišimo, bijau, kad nieko kito daugiau taip nebe prisileisiu į širdį, taip nepasitikėsiu ir negalėsiu mėgautis draugyste, nes per daug myliu šį žmogų. Abu mes pradedam jausti, kad vienas kitam tik daugiau skausmo suteikiame, bet ir nenorime prarasti vienas kito, mes nenorime pyktis.
Žinau, kad pasukimas skirtingais keliais nėra vienintelė išeitis, bet aš nebežinau, kiek dar laiko man reikės visa tai kentėti, kiekvieną dieną gyventi nežinioje ir ką daryti tokioje nelemtoje situacijoje.
PATARIA PSICHOTERAPEUTAS OLEGAS LAPINAS:
KUO GALI BŪTI NAUDINGI KONFLIKTAI?
Iš tiesų jūsų susirūpinimas santykiais su vaikinu suprantamas, ir yra kita meilės pusė. Tam tikru metu bet kurios meilės santykiuose prasideda etapas, kai atrodo, jog meilei ateina pabaiga. Dažniausiai tuo metu padažnėja konfliktai, žmonės dažnai išsiskiria ir vėl sueina. Jiems atrodo, kad pyktis reiškia katastrofą, o konfliktai reiškia, kad jie daro kažkokias siaubingas klaidas. Moterys dažniausiai įsivaizduoja, kad tai- jų kaltė, ir ima karštligiškai ieškoti savo kaltės. Tačiau konfliktai poroje neišvengiami. Jiems yra gilesnių priežasčių, ir labai sielotis dėl šito neverta.
Kaip pastebėjote, jūsų pažinties su vaikinu eigoje jūs tapote neatskiriami. Ir vaikščiodavote kartu, ir tylėdavote kartu, ir apie ateitį kartu svajodavote. Toks buvimas kartu iš jųdviejų atskirų individų padarė vienetą - porą. Poroje gyvenantys mylintys žmonės dažniausiai taip perpina vienas su kitu savo asmenybes, kad jiems iškyla pavojus išnykti, ištirpti vienas kitame.
Pavojus šis ne visuomet suvokiamas, kur kas didesniu pavojumi ima atrodyti išsiskirti, netekti vienam kito. Tačiau kiekvieno iš jūsų pasąmonė numato ir kitą pavojų – netekti savojo „aš“. Šiuolaikinėje visuomenėje šis „atskiras aš“ vertinamas ir reikalingas. Todėl pasąmonė imasi instinktyvios taktikos- atskirti jus vieną nuo kito. Kaip tai padaryti, kai yra toks persipynimas ir baimė išsiskirti?
Reikia stipraus pagrindo - pykčio. Pyktis ir įvairios jo apraiškos - nusivylimas, antipatija, priešiškumas- po truputį gimsta idiliškos meilės viduje ir priveda prie sunkiai paaiškinamo konflikto. Tuomet, kaip jūs ir pastebėjote, kyla impulsas pabūti atskirai.
Tokiu būdu tarp jūsų nusistovi tam rikta distancija, jūs imate suprasti, kad nesate vienetas, o esate du atskiri individai. Taip, nepaisant jūsų meilės, nenoro konfliktuoti, siekio susilieti- viduje veikia nematomas sargas, atsakingas už jūsų atskirumą. Bijoti šito neverta, šį procesą reikia tiesiog priimti kaip natūralų. Ir išdrįsti pažiūrėti tiesai į akis: kuo gi jūs skirtingi ?
Konfliktas - tai galimybė pamatyti šiuos trūkumus. Konfliktai kyla dėl taip vadinamų „smulkmenų“. Kiekvienam iš jūsų atrodo, jog kitas turi „ydų“. Ir jei pradžioje tas „ydas“ jūs kilniai atleisdavote vienas kitam, tai dabar jos ima jus „knisti“. Tačiau už jų slypi ne kas kitas, o skirtingi sugebėjimai.
Jau pažinties pradžioje jūs pastebėjote, kad ne viskas pas jus idealu: “Jau pažinome net ir vienas kito ydas, trūkumus ir mes stengėmės juos valdyti, nes labai mylėjom vienas kitą“.
Panašu, kad tai, kas jums vienas kitame atrodė „yda“ bei „trūkumas“ tuo metu atrodė tik kažkokios nemalonios kliūtys, kurias galima nesunkiai įvaldyti vardan meilės. Vietoj to, kad supyktumėt, jūs tiesiog nusijuokdavote ir pasibučiuodavote - pamenate? Svarbiau buvo išlaikyti vienybę meilėje, o ne aiškintis skirtumus.
Dabar taip neišeina. „Smulkioji yda“ nuteikia rimtai. Norisi išsiaiškinti. Ar tai reiškia, kad jūsų pasikeitėte, nebemylite? Tačiau greičiausiai yra priešingai. Meilė pradeda pereiti į kitą pakopą, kur svarbu gerbti ir save, kaip asmenybę, ir toleruoti kitą. Kaip tai padaryti? Kadangi jūs turite gerą tradiciją- aiškintis tarpusavi santykius - jums gali padėti pozityvus požiūris į konfliktą.
Įsivaizduokime konfliktą dėl „smulkmenų“- tarkime, jis sako, jog nebegali pakęsti, kad jūs nuolat vėluojate. Jums neatrodo, kad nuolat, o be to, tai neatrodo jums labai svarbu. Ir jūs atšaunate, kad jums įkyrėjo nuo jo kojinių einantis kvapas. Ir anksčiau jūs tai pastebėdavote, bet nepaprastai saldus meilės jausmas būdavo už tai svarbesnis. O pasakyti jam griežčiau- reiškė surizikuoti jo netekti.
Tačiau dabar tai kažkodėl erzina ir išsprūsta kaip kandus priekaištas. Pagalvokite iš kitos pusės.
Tai, kas jums atrodo jūsų ir partnerio ydos, iš tiesų yra tik kitokie požiūriai ir kitaip išvystyti sugebėjimai. Jokių „ydų“ žmonės iš tiesų neturi, juk jiems patiems tai netrukdo. Užtat trukdo kitos pusės elgesys. Tiesiog vieni sugebėjimai pas juos išvystyti labiau, nei kiti, ir vadinami „trūkumai“ - tiesiog šių sugebėjimų- „dorybių“ - tąsa.
Tarkime, jei jūsų draugas (ir jūs su tuo iš dalies sutinkate) mano, kad jūsų yda – nemokėjimas laikytis nustatyto laiko, iš tiesų tai tik išraiška to, kad jūs skiriate daug laiko bendravimui su kitais žmonėmis, gilindamasi į jų bėdas, štai kodėl visur vėluojate.
Taigi jūsų „yda“ - nepunktualumas - tiesiog jūsų „dorybės“ - stipriai išreikšto sugebėjimo bendrauti - tąsa. O štai, tarkime, jis erzina jus savo nenoru dėti į skalbimą nešvarias kojines. Jūsų šeimoje švara būdavo labai svarbi. Ir jūs išmokote ją palaikyti - išvystėte šį sugebėjimą labai gerai. Jums atsibodo priminti draugui, kad jus erzina jo išmėtytos nešvarios kojinės. Ir atrodo, kad tai taip paprasta - imti ir pasirūpinti švara. Bet jis augo kitoje šeimoje.
Jo „yda“ - švaros trūkumas - iš tiesų yra išraiška jo taupumo - jo šeimoje buvo priimta skalbtis retai, nes taip buvo taupomas vanduo ir skalbimo milteliai. Švara buvo laikoma ne tokia svarbi, ypač vyrams, o štai taupumas - nepaprastai svarbus. Taigi toks, jūsų akimis, rimtas trūkumas, kaip nešvara yra jo kitos dorybės - taupumo- tąsą. Ir šis taupumas jam yra svarbesnis už švarą.
Visa tai būtų tiesiog labai įdomūs skirtumai, jei jie nevestų į abejones meile. „Kaip aš galiu tikėti, kad tu mane myli, jei tu šimtą kartų paprašyta vis vien vėluoji?“- klausia jis.
„O kaip aš galiu tikėti, kad tu mane myli, jei tu visai nekreipi dėmesio į mano prašymus apsaugoti mane nuo dvoko ?“ - atsakote jūs. Abu padarote išvadą: kita pusė jūsų nemyli.
Žiūrėdami į konfliktą pozityviai jūs turite pirmiausiai priimti faktą, kad dabar jūsų santykiuose iškilo būtinumas padidinti distanciją- nutolti. Bet ne apskritai nutolti, o nutolti tam, kad pamatytumėte, kuo jūs skiriatės. Ir susitarti, kad simetriškai, t.y. lygiagrečiai, padarysite tokį darbą.
Jums - kiekvienam atskirai - reiktų užsirašyti labai konkrečiai, koks būtent elgesys jus erzina. Tada surasti šiam elgesiui atitinkamą „dorybę“- koks už to slypi partnerio sugebėjimas ir koks sureikšmintas požiūris? Jums reikia padaryti savo galvoje vertimą- „Jis per daug gašlus- ne, tai stipriai išreikštas seksualumas“ „Jis nemoka bendrauti- ne, tai stiprus sureikšminimas pinigų uždirbimo“.
Tuomet labai dėmesingai reiktų įvertinti ir save tarsi iš šono- o ką aš sureikšminu, kas man yra šventa ir ką aš sugebu geriausiai ? Savęs vertinimai neturi likti negatyvūs. Tarkime, negalima parašyti apie save: „Aš esu labai tingi“- ne - juos irgi reiktų išversti į pozityvią kalbą: „Aš moku taupyti energiją, nes sureikšminu rūpinimąsi savo kūnu ir išvaizda“.
Na, o tai, kad jūs pykstate ir nesišnekate? Tai jūsų sugebėjimas kalbėtis tiesiai, atvirai, be užuolankų. Ir sugebėjimas palaikyti optimalią distanciją vienas kito pamatymui.
Dabar jau galite kalbėtis vienas su kitu. Kuo tai skirsis nuo to, kas būdavo anksčiau? Jūs praturtinote savęs ir jo supratimą gilesniu požiūriu. Meilei tai bus tik į naudą.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
