Tada jai nebuvo net vienerių metų. Naktys atrodė baisios dėl kambaryje esančios senovinės spintos, menančios dar XIX a. Kai tik tėvai sumigdavo, mergaitė visada matydavo, kad spintoje kaupiasi kažkokia juoda, niūrų debesį primenanti energijos sankaupa. Žinoma, būdama mažytė ji visiškai nesuprato, kas tai yra, bet jautė didelę baimę.
Šis jausmas nedingo ir ūgtelėjus. Emilė prisimena, kad nuo ketverių metų, prieš eidama miegoti, patikrindavo, ar baisiosios spintos durys uždarytos, tačiau ryte visada jas rasdavo atviras. Kai mergaitei sukako penkeri, prasidėjo kiti keisti dalykai: naktimis ji jusdavo, kad kažkas slegia jos kojas, atrodė, jog ant jų kas nors sėdėtų.
Vėliau naktimis savo kambaryje girdėdavo bumbsėjimus, lyg kas nors mėtytų kamuolį. Apie tai ji niekada neužsiminė tėvams, nes pernelyg bijojo. Naktimis pažadinta tų keistų garsų neištverdavo ir mėgindavo šaukti, kad tėvai ją išgirstų ir ateitų gelbėti, tačiau klyksmas tarsi užstrigdavo gerklėje ir ji galėdavo tik sustingusi iš siaubo laukti, kas bus toliau.
Po lemtingo įvykio, kai Emilė jau buvo sulaukusi vienuolikos metų, visa tai liovėsi. Vieną vėlų vakarą mergaitė nešė tėvams į kambarį arbatą. Staiga tiesiai prieš jos akis ant laiptų pasirodė šviesiaplaukė garbanota mergaitė, nusišypsojo ir pradingo.
Paklaikusi ir išliejusi arbatą Emilė nubėgo pas tėvus ir viską papasakojo. Šie atrodė ir išsigandę, ir nustebę, ir kartu pradžiugę. Kai Emilė detaliau nupasakojo, kaip atrodė ta paslaptinga mergaitė, paaiškėjo, kad ji matė dar prieš jos gimimą mirusią seserį.
Greičiausiai pastaroji norėjo, jog Emilė žinotų apie jos egzistavimą, nes iki to įvykio tėvai slėpė, kad turėjo dar vieną dukrą. Atskleidus šią paslaptį, visi keisti įvykiai dingo.
