Sutinku, kad 10 labiausiai pasaulyje išsivysčiusių šalių gali pasiūlyti aukštesnį gyvenimo lygį. Jeigu autorė į jį ir taikėsi, tai sveikiname su pasiekimais. Aš ir mano šeima nesiorientuojame į tokio lygio gyvenimą ir tuomet gyvenimas Lietuvoje atsiveria kitomis spalvomis.
Tiek, kiek Lietuvoje yra neužpildytų verslo nišų, jokioje Vakarų Europos valstybėje nėra. Lietuvoje labai sunki pati pradžia dėl rinkos specifikos, tačiau nors kiek atsiplėšus nuo asfalto gyvenimas labai gražus ir nuostabus.
Keista girdėti pasakojimus apie kultūringesnius žmones užsienyje. Tiesa ta, kad užmirštama apie emigrantų, daugiausiai juodaodžių getus. O jų visuose didesniuose už Kėdainius miestuose yra. Keista girdėti apie nuostabų gyvenimą Anglijoje, kai (...) padoresnė mokykla yra neįkandama aukštų pajamų vidurkio nepasiekusiems šalies piliečiams, kai tuo metu Lietuvoje, kai vaikas gabesnis, tu nuveži jį į vos už 2 km (Vilniuje ar Kaune) esančią aukšto lygio gimnaziją.
Keista, kai pasakojama apie aukštą „Lidl“ maisto kokybę, kai Lietuvoje gali nueiti ir vis dar nusipirkti už žemesnę kainą nei parduotuvėje Vakaruose vadinamo BIO maisto. Ten tai – prabangus dalykas. Keista girdėti apie patogų gyvenimą, kai Anglijoje į darbą važiuojama po 2 valandas į vieną pusę, o Vilniuje per spūstis užtrunki 20 minučių. Ir važiuoji nuosavu automobiliu, o ne stumdaisi metro.
Keista girdėti apie uždarbį Vakaruose, kai visi dirba dviejuose darbuose, o Lietuvoje ir dirbdami viename dejuoja, kad didelis krūvis, nors su tokiu darbo užmokesčiu gyvena kokybiškesnį gyvenimą nei Anglijoje.
Taip, atostogauti į Turkiją ar Ispaniją gali išvažiuoti mažesnis procentas žmonių, nei Vokietijoje ar Anglijoje. Bet mes turime savo pajūrį, o jeigu neišgali važiuoti ten, pilna ežerų, kur apstu pagal jūsų kišenę teikiamų paslaugų.
Keista girdėti, kaip iš regionų žmonės važiuoja į Angliją bandyti laimės, neužsukę pabandyti į Vilnių. Visur sunku, jeigu nori gauti daugiau, bet Lietuvoje uždirbant 4 tūkst. litų galima gyventi taip, kad Londone tam jums reikėtų 10 tūkst. eurų. Įskaičiuokit gydymo išlaidas, vaikų mokyklas, maisto kokybę, atstumą iki darbo, nuosavo būsto dydį ir kokybę, o jeigu pridėsite darbo krūvį, pamatysite, kad be atostogų į užsienį jūs kojos į užsienį nekelsite.
P.S.: autorius gyveno Danijoje, Amerikoje, Anglijoje
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: