Dalinamės įspūdžiais: Urugvajus – (nu)spalvotų paukščių upė

Urugvajus – (nu)spalvotų paukščių upė
Re­das Dir­žys
Pra­dė­siu dras­tiš­kai – at­vy­kęs į Urug­va­jų nu­ste­bau ne­ra­dęs nie­ko, su kuo man aso­ci­ja­vo­si Pie­tų Ame­ri­ka. Su kiek­vie­na die­na ten ma­no iš­anks­ti­nė nuo­mo­nė apie šią ša­lį, jos žmo­nes, taip pat as­me­ni­niai lū­kes­čiai ne­gai­les­tin­gai ko­re­ga­vo­si. O la­biau­siai nu­ste­bau ta­me to­li­ma­me kraš­te at­ra­dęs la­bai daug Eu­ro­pos, ir pa­čiais at­gra­siau­siais as­pek­tais. Pats ša­lies pa­va­di­ni­mas, iš­ver­tus iš vie­tos čia­bu­vių ča­rua gen­ties var­to­tos gva­ra­nių kal­bos, reiš­kia „(nu)spal­vo­tų paukš­čių upė“.

Iš­kal­bin­gas ir fak­tas, kad XIX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je ša­liai iš­si­ko­vo­jus ne­pri­klau­so­my­bę ir pa­skel­bus res­pub­li­ką pir­ma­sis „na­cio­na­li­nės vals­ty­bės“ at­lik­tas dar­bas bu­vo iš­žu­dy­ti vi­sus gy­vus li­ku­sius klas­tin­gai pa­si­kvies­tus ča­rua gen­ties in­dė­nus. Šian­dien ša­ly­je do­mi­nuo­ja bal­ta­o­džiai eu­ro­pie­tiš­kos kil­mės gy­ven­to­jai – juo­da­o­džių ne­daug ir jie vi­siš­kai mar­gi­na­li­zuo­ti ka­ri­nių chun­tų ir dik­ta­tū­rų val­dy­mo lai­ko­tar­piu 1972–1984 me­tais.

Po­li­ti­ka

Jau ke­le­ri me­tai po pa­sau­lį sklan­do le­gen­dos apie ste­buk­lin­gą Urug­va­jaus pre­zi­den­tą José Pe­pe Mu­ji­cą, ku­ris 7-aja­me de­šimt­me­ty­je da­ly­va­vo gin­kluo­ta­me „Tu­pa­ma­ros“ pa­si­prie­ši­ni­me ir bu­vo vie­nas iš šio ju­dė­ji­mo va­dų (api­plė­ši­nė­jo ban­kus ir iš­da­ly­da­vo tur­tą ne­tur­tin­gie­siems, grob­da­vo ir žu­dy­da­vo ko­rum­puo­tus val­di­nin­kus, kor­po­ra­ci­jų va­do­vus ir pan.), bu­vo su­im­tas, kan­ki­na­mas, ke­tu­rio­li­ka me­tų pra­lei­do ar­mi­jos ka­lė­ji­muo­se itin žiau­rio­mis są­ly­go­mis, o šian­dien ti­tu­luo­ja­mas ne­tur­tin­giau­siu pa­sau­lio pre­zi­den­tu (90 proc. sa­vo at­ly­gi­ni­mo per­ve­da tiems, ku­rie gy­ve­na skur­džiau­siai, pats įsi­kū­ręs ma­ža­me na­me­ly­je prie Mon­te­vi­dė­jo, au­gi­na dar­žo­ves ir gė­les).

Dar ge­ro­kai iki ke­lio­nės man te­ko įsi­ti­kin­ti, kad šis žmo­gus kal­ba žmo­nių kal­ba, o ne tai, ką jie no­ri gir­dė­ti. Taip pat tu­ri hu­mo­ro jaus­mą, nes pa­pras­tai aukš­tus pos­tus už­iman­tys po­li­ti­kai la­bai mėgs­ta juo­kau­ti to­kio jaus­mo ne­tu­rė­da­mi (ne iš­im­tis ir šian­die­ni­nis Aly­taus mies­to me­ras). Pats J.Mu­ji­ca į to­kius daž­niau­siai Va­ka­rų pa­sau­lio žur­na­lis­tų pa­leis­tus api­bū­di­ni­mus at­sa­ko itin sar­kas­tiš­kai: „Ne­su ne­tur­tin­giau­sias, nes man nie­ko ne­trūks­ta – skur­džiau­si yra tie, ku­riems vis kaž­ko ne­už­ten­ka“, pa­ly­dė­da­mas sa­vo žo­džius ran­kos mos­tu Va­ka­rų pa­sau­lio ly­de­rių link. Be to, jis lie­ka iš­ti­ki­mas Lo­ty­nų Ame­ri­kos sti­liui be­ato­dai­riš­kai kri­ti­kuo­ti JAV ir va­di­na­mo­jo I pa­sau­lio vyk­do­mą ag­re­sy­vią po­li­ti­ką. Ar­ba kad ir pre­zi­den­to pa­rei­gų pa­ly­gi­ni­mas su ankš­tais ba­tais, ku­riuos nu­si­me­tus ko­jos at­si­gaus. Ypač daug sim­pa­ti­jų va­ka­ruo­se J.Mu­ji­ca už­si­tar­na­vo po il­gos kam­pa­ni­jos, ku­ri bai­gė­si ma­ri­hu­a­nos le­ga­li­za­vi­mu. Šian­dien apie jį sta­to­mi fil­mai, ra­šo­mos kny­gos, su juo pa­gei­dau­ja su­si­tik­ti ir fo­to­gra­fuo­tis pa­sau­li­nės žvaigž­dės.

Bet rei­kia pa­brėž­ti, kad Urug­va­jus tiek sos­ti­nė­je, ku­rio­je gy­ve­na pu­sė vals­ty­bės gy­ven­to­jų, tiek li­ku­sio­je da­ly­je nė iš to­lo ne­pri­me­na nei skurs­tan­čio, nei žmo­nes skur­di­nan­čio kraš­to, ko­kias įpras­ta lai­ky­ti šio re­gio­no vals­ty­bes. Anaip­tol – tai la­bai bran­gi ša­lis, o žmo­nės jo­je gy­ve­na oriai, de­kla­ruo­ja so­cia­liz­mą ir tuo at­vi­rai di­džiuo­ja­si. Nors nie­kam ne­ky­la abe­jo­nių dėl pre­zi­den­to re­to­ri­kos2, tie­są sa­kant, šiuo me­tu ga­na at­vi­rai pa­čia­me Urug­va­ju­je iš­sa­ko­ma ir abe­jo­nių dėl re­a­lių jo veiks­mų, ku­rie kiek dvi­pras­miš­ki ir net­gi at­vi­rai pro­ame­ri­kie­tiš­ki (tu­riu gal­vo­je JAV): kaip an­tai spren­di­mas pri­im­ti į ša­lį vi­sus Gvan­ta­na­mo ka­li­nius. Yra ir dau­giau sig­na­lų, kad pre­zi­den­tas žai­džia dvi­gu­bą žai­di­mą. Pas­ta­ruo­ju me­tu Urug­va­jų itin pa­mė­gę pa­sau­lio po­li­ti­kos, kul­tū­ros ir eko­no­mi­kos eli­to at­sto­vai – ša­lia Mon­te­vi­dė­jo ant van­de­ny­no kran­to įsi­kū­ręs Pun­ta del Es­tė yra lyg koks Ma­ja­mio ir Las Ve­ga­so hib­ri­das... Čia kaž­ko­dėl nė­ra net pa­pa­ra­cų...

Me­nas ir kul­tū­ra

Me­no sta­tu­sas Urug­va­ju­je rei­ka­lau­ja iš­skir­ti­nio dė­me­sio. Vi­sų pir­ma ja­me la­bai aki­vaiz­džios eu­ro­pi­nės šak­nys. Bū­da­ma vie­na tur­tin­giau­sių pa­sau­lio ša­lių, Di­džio­sios dep­re­si­jos me­tu prieš pat Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Urug­va­jus už­sa­kė Ita­li­jo­je ir im­por­ta­vo į Mon­te­vi­dė­ją daug na­tū­ros dy­džio kla­si­ki­nių skulp­tū­rų ko­pi­jų, pra­de­dant Mi­che­lan­ge­lo Do­vy­do (ori­gi­na­las Flo­ren­ci­jo­je) ko­pi­ja, iš­lie­ta iš bron­zos, Sa­mot­ra­kės Ni­kės mar­mu­ri­ne na­tū­ra­laus dy­džio ko­pi­ja. Šią tra­di­ci­ją pri­stab­dė ka­ras, bet po jo iš­lie­tos ir nu­ga­ben­tos dar dvi be­ne se­niau­sios ir įspū­din­giau­sios Re­ne­san­so rai­te­lių skulp­tū­rų ori­gi­na­laus dy­džio ko­pi­jos: Do­na­tel­lo „Gat­ta­me­la­ta“ (ori­gi­na­las Pa­du­jo­je) ir Ver­roc­chio „Col­le­o­ni“ (ori­gi­na­las Ve­ne­ci­jo­je). Vi­sos šios skulp­tū­ros bu­vo pa­sta­ty­tos Mon­te­vi­dė­ju­je.

Eu­ro­po­je moks­lus bai­gęs na­cio­na­li­nis skulp­to­rius José Lui­sas Zor­ril­la de San Martinas be­veik vie­nas per XX am­žių pri­pil­dė Mon­te­vi­dė­ją ir ki­tas abie­jų Ame­ri­kų vals­ty­bes tiek rai­te­lių, tiek šiaip sė­din­čių ar sto­vin­čių ge­ne­ro­lų mo­nu­men­tų. Tai­gi ga­lios kul­tas šio­je ša­ly­je la­bai ak­cen­tuo­tas is­to­riš­kai ir vi­zu­a­liai įtvir­tin­tas, ką jau kal­bė­ti apie po vi­są ša­lį iš­mė­ty­tas is­pa­nų ir por­tu­ga­lų sta­ty­tas tvir­to­ves, me­nan­čias šio že­my­no kru­vi­niau­sius lai­kus.

La­bai simp­to­miš­ka, kad šian­die­ni­nė ša­lies val­džia ne itin re­mia pro­fe­sio­na­li­ą­ją kul­tū­rą. Di­džio­ji da­lis ko­lek­ci­jų – pri­va­čios, kul­tū­ros me­ce­na­tai taip pat pri­va­tūs. Šiuo­lai­ki­nis me­nas re­mia­mas epi­zo­diš­kai ir daž­niau­siai iš­nau­do­jant tarp­tau­ti­nių fon­dų, Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių ir JAV pa­ra­mą. Iš tie­sų ga­li­ma sa­ky­ti, kad šiuo­lai­ki­nio me­no sce­na šio­je ša­ly­je ne­funk­cio­nuo­ja, o kul­tū­ra ap­skri­tai tiek is­to­riš­kai, tiek šiuo me­tu ab­so­liu­čiai cen­tra­li­zuo­ta sos­ti­nė­je, ku­rio­je su­ka­si tik kul­tū­ri­nė bur­žu­a­zi­ja ir iš­vys­ty­to ka­pi­ta­lo ša­lių di­plo­ma­ti­niai kor­pu­sai, – re­gis, ši­to­je sri­ty­je jie tu­ri aki­vaiz­džių in­te­re­sų. Į to­kią pa­ro­dą bu­vau kvies­tas ir aš, nes or­ga­ni­za­to­riai kė­lė nai­vų tiks­lą pri­ar­tin­ti Urug­va­jų prie šian­die­ni­nės me­no rin­kos, ku­ri la­bai in­ten­sy­vi Eu­ro­po­je ir JAV, – mes pa­da­rė­me pa­ro­dą, bet ne tai svar­biau­sia ma­no pa­tir­tis to­je ša­ly­je.

Šiaip jau vi­zu­a­lie­ji me­nai at­lie­ka­mi pa­gal pri­va­čius už­sa­ky­mus vieš­bu­čiams, pri­va­čioms ko­lek­ci­joms. Sėk­min­gi me­ni­nin­kai dės­to dai­lės aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je3, ku­rios stu­den­tus ska­ti­na įgy­ven­din­ti sa­vo dar­bus... tie­siog gat­vė­je, ne­le­ga­liai. Stu­den­tai – su jais man te­ko daug ben­drau­ti – at­vi­rai bo­di­si to­kių reiš­ki­nių kaip ga­le­ri­jos (jų Urug­va­ju­je ap­skri­tai nė­ra), nes lai­ko jas mi­ru­siu rei­ka­lu. O gra­fi­čiai Mon­te­vi­dė­ju­je – at­ski­ra kal­ba: vi­sas mies­tas tie­siog nu­klo­tas pa­čiais įvai­riau­siais už­ra­šais, pie­ši­niais, sie­ni­ne ta­py­ba, tu­rin­čia šmaikš­čių ko­men­ta­rų. Vis­kas la­bai gy­va, tie­siog pul­suo­ja gy­vas­tin­gu­mu. Bū­da­mas to­kio­je vie­to­je aki­mirks­niu su­vo­ki, ką reiš­kia, kai mies­tas pri­klau­so žmo­nėms. Žmo­nėms, ku­rie šne­ka(si), ba­ra­si, iro­ni­zuo­ja, abe­jo­ja, – tai ma­tai ir su­pran­ti jau gat­vė­je. O re­kla­mos jo­kios nė­ra... be­veik nė­ra. Tie­siog ji ne­do­mi­nuo­ja. Nei po­li­ti­nė, nors bu­vo pats rin­ki­mų į par­la­men­tą kam­pa­ni­jos įkarš­tis, nei eko­no­mi­nė. Dar sma­giau, kad po­li­ti­nės par­ti­jos sa­vo rin­ki­mi­nę pro­pa­gan­dą ir­gi at­lie­ka per gra­fi­čius.

Ir kaip ne­pa­ly­gin­si Mon­te­vi­dė­jo su šian­die­ni­ne po­li­ci­ne Eu­ro­pa, ku­rios in­te­gralia da­li­mi tam­pa ir Aly­tus, – svar­biau­sia šva­rios trin­ke­lės, o žmo­nes, jei­gu jie kenks trin­ke­lėms, iš­va­ry­si­me, nu­bau­si­me, pri­gra­sin­si­me. Ir ka­me­rų nie­kur mies­te ten ne­ma­ty­ti, o žmo­nės jau­čia­si sau­gūs la­biau nei bet kur, kur te­ko ka­da lan­ky­tis. Ir nie­kas ne­su­ka gal­vos dėl pa­kly­pu­sių ša­li­gat­vio ply­te­lių ar lai­ko nu­di­lin­to gra­ni­ti­nio bru­ko gat­vė­se. O pre­zi­den­tas J.Mu­ji­ca su­ži­no­ti, ką žmo­nės apie jį gal­vo­ja, ga­li tie­siog gat­vė­je – vi­si ra­šo, ką no­ri.

Tik pa­ban­dy­ki­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip bū­tų sma­gu Aly­tu­je pra­džio­je tie­siog kad ir ant sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to (vie­no iš la­biau­siai ne­vy­ku­sių ar­chi­tek­tū­ri­nių sta­ti­nių mies­te) sie­nų ra­šy­ti, ką gal­vo­ji apie mies­to val­džios at­sto­vus, par­ti­jas, orą, me­džių kir­ti­mą, so­cia­li­nes pro­ble­mas, da­ly­tis džiaugs­mais, liū­de­siu... Kaž­ka­da bu­vau apie tai už­si­mi­nęs vie­no­je vie­ti­nės te­le­vi­zi­jos lai­do­je, tai ma­ne už­si­puo­lė pa­ti lai­dos ve­dė­ja, kad tai ab­so­liu­čiai ne­įma­no­ma, nes – rei­kia tik pa­gal­vo­ti – ko­kios bjau­ras­tys tuo­met pa­si­pil­tų ant to­kių gra­žių ir šva­rių sie­nų. Ne­no­rė­čiau su tuo su­tik­ti, nes man ne­pri­im­ti­nas že­mi­nan­tis po­žiū­ris į mies­to gy­ven­to­jus, ypač tų, ku­rie kaip žur­na­lis­tai mėgs­ta ta­pa­tin­tis su „pa­pras­to žmo­gaus žiū­ros taš­ku“ – t. y. bū­ti „neut­ra­lūs“. Pa­na­šios nuo­mo­nės lai­ko­si ir val­džios at­sto­vai. La­bai pa­na­šiai mąs­tė ir Tre­čio­jo Rei­cho va­do­vai, ku­rių veik­lą dar 4-aja­me de­šimt­me­ty­je cha­rak­te­ri­za­vo Wal­te­ris Ben­ja­mi­nas be­ne pa­čiu trum­piau­siu fa­šiz­mo api­bū­di­ni­mu – tai po­li­ti­kos es­te­ti­za­vi­mas. Šian­dien to aps­tu Aly­tu­je ir vis dar dau­gė­ja... Kas da­ro­si Aly­tu­je, la­bai aki­vaiz­džiai pa­ju­tau tiek vie­šė­da­mas Mon­te­vi­dė­ju­je, tiek iš jo su­grį­žęs.

Can­dom­be

Dar vie­nas reiš­ki­nys, ku­rį no­riu ap­ra­šy­ti, – tai sun­kiai nu­sa­ko­mas aist­ros šok­ti kon­cen­tra­tas ša­ly­je. Apie kon­ser­va­ty­vių­jų bal­ta­o­džių aist­rą šok­ti urug­va­jie­tiš­ką tan­go, kiek nuo­sai­kes­nį nei ar­gen­ti­nie­tiš­kas, ne­si­plė­siu. Rei­kia pa­mi­nė­ti ir dau­giau kai­miš­ko­sios tra­di­ci­jos – to­kio sa­vo­tiš­ko fol­klo­ri­nio sti­liaus dai­na­vi­mo ir šo­kio sim­bio­zės – mur­gos eg­zis­ta­vi­mą. Šis šo­kis taip pat yra vie­nas iš kas­me­ti­nio kar­na­va­lo ele­men­tų. Bet pats iš­skir­ti­niau­sias reiš­ki­nys – can­dom­be. Af­ri­kie­tiš­kos kil­mės Urug­va­jaus gy­ven­to­jai per ke­lis šimt­me­čius su­ge­bė­jo su­kur­ti iš­ti­są kul­tū­ri­nę tra­di­ci­ją, ku­ri iš­au­go iš pri­gim­ti­nio rit­mo po­jū­čio. Iš būg­no mu­ši­mo rit­mų net ir po de­šimt­me­čių tos pa­čios gen­ties at­sto­vai at­pa­žin­da­vo sa­vo gi­mi­nai­čius, nes į ver­gi­ją ga­be­na­mi dar jų pro­tė­viai bu­vo taip iš­sklai­dy­ti, kad ne­ga­lė­tų tar­pu­sa­vy­je ben­drau­ti ir prie­šin­tis. Il­gai­niui, pa­ste­bė­ję būg­nų rit­muo­se aki­vaiz­džią grės­mę bal­tų­jų verg­val­džių prie­var­tos re­ži­mui, pas­ta­rie­ji ban­dė įvai­riais bū­dais draus­ti šį žan­rą, ta­čiau aki­vaiz­du, kad pa­stan­gos bu­vo bergž­džios.

Nors ofi­cia­liai pri­im­ta sa­ky­ti, kad can­dom­be yra kul­tū­ri­nis reiš­ki­nys ir vie­na es­mi­nių kas­me­ti­nio kar­na­va­lo da­lių, aiš­ku, jog tai la­bai svar­bus juo­da­o­džių gy­ven­to­jų so­li­da­ru­mo po­li­ti­nis reiš­ki­nys, ku­rį jie prak­ti­kuo­ja nuo­lat. Kar­na­va­las tė­ra spek­tak­lis, o kiek­vie­ną sa­vai­tę Mon­te­vi­dė­jo Sur ir Pa­ler­mo ra­jo­nuo­se ket­vir­ta­die­niais, penk­ta­die­niais, šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais nuo 18 val. vyks­tan­tys ma­si­niai būg­ni­ji­mai bei šo­kiai gat­vė­se yra kur kas ga­lin­ges­nis reiš­ki­nys – jį man te­ko pa­tir­ti pa­čiam.

Vis­kas pra­si­de­da la­bai na­tū­ra­liai – tie­siog ren­ka­si žmo­nės su di­de­liais būg­nais, ri­kiuo­ja­si, su­si­ku­ria lau­žą gat­vė­je ir virš jo lai­ko būg­nų ap­temp­tas odas, kad šios dar la­biau įsi­temp­tų. Pa­ma­žėl ren­ka­si žmo­nės. Gir­dė­ti pa­vie­niai būg­ni­ji­mai. Kaž­ku­riuo mo­men­tu būg­na­mu­šiai – nuo 50 iki 80 žmo­nių – pra­de­da ri­kiuo­tis į ga­na aiš­kią ri­kiuo­tę ir su­tar­ti­nai mu­ša į tak­tą. Ir ima lė­tai min­dži­kuo­ti, ju­dė­da­mi lė­tai, bet la­bai to­ly­giai vie­na kryp­ti­mi to­lyn pa­si­rink­ta gat­ve. Prie­ky­je būg­ni­nin­kų vie­nas po ki­to įsi­lie­ja šo­kė­jai – dau­giau­sia juo­da­o­džiai, bet ne vien – kaip ma­no bi­čiu­lis Ki­ke įvar­di­jo, čia ren­ka­si vi­si, ku­rių šir­dys „juo­dos“. Aš jau­čiau­si la­bai ge­rai tarp tų žmo­nių. Kur­ti­nan­čiu rit­mu pul­suo­jan­ti be­si­krai­pan­čių kū­nų ma­sė lė­tai, bet už­tik­rin­tai ju­dė­jo iš vie­nos gat­vės į ki­tą, pra­si­suk­da­ma tarp au­to­mo­bi­lių ir šluo­da­ma pra­ei­vius į tar­pu­var­tes, – bu­vo sma­gu.

Po ko­kios va­lan­dos ei­se­na su­sto­jo per­trau­kai. Vėl kū­rė lau­žus, kai­ti­no būg­nus, dau­ge­lio būg­ni­nin­kų ran­kos ir pirš­tai, o kai ku­rių ir klu­bai krau­ja­vo, jie ri­šo­si juos­to­mis, kli­ja­vo­si pleist­rais, lyg tai bū­tų ele­men­ta­ri kas­die­nė prak­ti­ka. Bra­zi­liš­kos kil­mės mu­zi­kan­tai šo­ko ka­pu­ei­rą, žmo­nės ben­dra­vo. Dar po va­lan­dos vėl vi­si su­sto­jo ta pa­čia tvar­ka, ir pra­si­dė­jo ant­ro­ji da­lis – tuo pa­čiu ke­liu at­gal. Te­mo. Žmo­nių dau­gė­jo – bu­vo jau ke­li šim­tai. Ir kiek­vie­no­je gat­vė­je dar pa­si­pil­dy­da­vo. Tiek tarp šo­kan­čių, tiek tarp būg­ni­nin­kų bu­vo pa­ties įvai­riau­sio am­žiaus žmo­nių: ir vi­sai dar vai­kų, ir se­no­lių. Šo­ko ir ma­mos su kū­di­kiais, pa­ka­bin­tais ant krū­ti­nių ar ve­ži­mė­liuo­se. Di­din­ga!

Pra­ėjus ke­lioms va­lan­doms ir jau at­si­ga­vus nuo įspū­džių, ma­no bi­čiu­lis me­ni­nin­kas Mar­ti­nas iš Če­ki­jos pri­si­pa­ži­no, kad to­kią žmo­nių ben­drys­tę gat­vės ren­gi­ny­je jam te­ko pa­jus­ti tik Aly­tu­je per me­no strei­ko bie­na­les, tik čia po­li­ci­jos nie­kas ne­kvie­čia... Ir jo­kių sim­bo­lių – tie­siog gy­ve­ni­mas!

Vė­liau su­ži­no­jau, kad bū­tent ši­tuo­se Mon­te­vi­dė­jo ra­jo­nuo­se tra­di­ciš­kai gy­ve­no juo­da­o­džių ben­druo­me­nės, ku­rios bu­vo pa­laips­niui iš­gy­ven­din­tos į mies­to pa­kraš­čius. Can­dom­be ta­po šių žmo­nių tei­sė­to su­grį­ži­mo į sa­vo te­ri­to­ri­ją rei­ka­la­vi­mu, nors UNES­CO tai ban­do ut­ri­ruo­ti iki na­cio­na­li­nio kul­tū­ri­nio ele­men­to sta­tu­so. De­ja, kul­tū­ra tė­ra tai, kas lie­ka po to, kai vi­sa, ką dar bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, jau pa­mirš­ta.

Faktai:

1831 m. Urug­va­jaus val­džia – dau­giau­sia is­pa­nų ir ita­lų kil­mės bal­ta­o­džiai įvyk­dė ge­no­ci­dą prieš ča­rua gen­ties žmo­nes: vi­si vy­rai bu­vo iš­žu­dy­ti, o mo­te­rys ir vai­kai ati­duo­ti is­pa­nų ir kre­o­lų šei­moms. Ke­tu­ri li­kę gy­vi in­dė­nai bu­vo iš­ga­ben­ti į Pa­ry­žių ir nau­do­ja­mi kaip ty­ri­mų ob­jek­tai bei vė­liau už­da­ry­ti nar­ve zo­o­lo­gi­jos so­de.

J.Mu­ji­ca mėgs­ta ži­niask­lai­dą, ir ži­niask­lai­da mėgs­ta jį – kiek­vie­ną ry­tą nuo 7 val. jis va­lan­dai oku­puo­ja ete­rį sa­vo pa­mąs­ty­mams apie ak­tu­a­li­jas, vi­są die­ną ga­li­ma skai­ty­ti apie jį ir jo pa­ties žo­džius spau­do­je, o va­ka­re ste­bė­ti, ką jis sa­ko per te­le­vi­zi­ją.

Urug­va­ju­je nė­ra ba­ka­lau­rų, ma­gist­rų laips­nių sis­te­mos, o lai­ko­si pa­na­šios į ga­lio­ju­si­ą­ją TSRS, ku­ri, at­me­tus vi­sus mus su rep­re­si­ne sis­te­ma sais­čiu­sius ry­šius, vis­gi yra ste­bė­ti­nai pro­gre­sy­vi.